Igvasu krioklys
25°41′ p. pl. 54°26′ v. ilg. / 25.683°š. pl. 54.433°r. ilg.
Igvasu krioklys (isp. Cataratas del Iguazú; port. Cataratas do Iguaçu) – krioklys Paranos intake Igvasu upėje (26 km nuo žiočių), Argentinos (Misioneso prov.) 80 % ir Brazilijos (Paranos valst.) pasienyje 20 %. Priklauso Igvasu nacionalinam parkui. Pavadinimas Y guasu gvaranių kalba reiškia „didysis vanduo“.
Krioklys sudarytas iš 275 protakų, kurių aukštis siekia iki 72 m.[1] Visos krioklių sistemos ilgis 2,7 km. Tarp atšakų – daugybė salų. Ypač įspūdinga krioklio dalis yra vadinamoji „Velnio gerklė“ (isp. Garganta del Diablo) – U formos 150 m pločio ir 700 m ilgio klifas, kurio kraštais krenta milžiniška vandens srovė.
Igvasu krioklys pirmą kartą aplankytas europiečių XVI a. Krioklio atradėju laikomas ispanų konkistadoras Alvaras Nunjesas Kabesa de Vaka, 1541 m. keliavęs iš Santa Katarinos salos į Asunsjoną.[2] Kriokliui buvo suteiktas Šv. Marijos vardas (isp. Salto de Santa María).
Krioklys ir nacionaliniai parkai (tiek Brazilijos, tiek Argentinos) yra įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą (1984 m. Argentinos dalis, 1986 m. – Brazilijos). Igvasu krioklys itin lankomas turistų. Jis pasiekiamas iš Puerto Igvasu Argentinoje, Foz do Iguasu Brazilijoje ir Siudad del Estės Paragvajuje. Krioklys laikomas vienu iš įspūdingiausių gamtos darinių.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 161
- ↑ Igvasu krioklys. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005
