Ignas Bitaitis (1875 m. rugpjūčio 26 d. Lumbeliuose, dab. Pakruojo raj. – 1900 m. rugsėjo 22 d. Tbilisyje) – poetas, knygnešys.

Biografija redaguoti

Tėvai buvo neturtingi, teturėjo apie 2 ha žemės. Vaikystėje teko piemenauti pas svetimus. Žiemomis mokėsi Joniškėlio mokykloje. 1888 m. su tėvais persikėlė į Rygą. Čia baigė 6 progimnazijos klases. Gyvendamas tėviškėje, slaptai mokė vaikus – daraktoriavo. Susipažinęs su knygnešiu Jurgiu Bieliniu, pradėjo gabenti iš Prūsijos ir platinti lietuvišką spaudą, įkūrė slaptą bibliotekėlę, mokė vaikus rašto. 1898 m. lapkričio 5 d. per kratą jo namuose uriadnikas rado 63 knygų bibliotekėlę, iš jų 52 lietuvių kalba, taip pat rankraščių, eilėraščių apmatų, scenos veikalų. Devynis mėnėsius laikomas kardomajame arešte Panevėžio kalėjime, susirgo džiova. Caro 1900 m. vasario 9 d. paliepimu 2 metams ištremtas į Tbilisį Gruzijoje, ten ir mirė.[1]

Draudžiamoje spaudoje skelbė eilėraščių, publicistikos, Kaltunio slapyvardžiu išleido eiliuotą apysaką Laukinis kvietkelis (1898), kurioje gausu etnografinių ir gamtos vaizdų. Nemaža kūrybos dalis (apysaka Viensėdis, drama Dėl pačios) yra dingusi. Bendradarbiavo laikraščiuose Varpas, „Vienybė lietuvninkų“, „Ūkininkas“.

Nuorodos redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. Ignas Bitaitis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 49 psl.