Ibn Tumartas

Ibn Tumartas Abu Abd Allah Muhammad Ibn Tumart arab. أبو عبدالله محمد أبو عبدالله محمد ابن تومرت
Masmudų genties vadas
Almochadų dinastija
Gimė	1078 m. arba 1080
Mirė	1128 m. (~50 metų)
Masmudų genties vadas
Veikla	berberų Masmudų genties religinis mokytojas ir vadas, bei Almochadų dinastijos pradininkas.

Ibn Tumartas (Abu Abd Allah Muhammad Ibn Tumart, arab. أبو عبدالله محمد أبو عبدالله محمد ابن تومرت g. 1078 m. arba 1080 – m. 1128) – berberų Masmudų genties religinis mokytojas ir vadas, bei Almochadų dinastijos pradininkas. 1125 m. jis pradėjo atvirą kovą prieš Almoravidų dinastijos valdžią Maroke. Ibn Tumartas išvertus iš arabų kalbos reiškia žemės sūnus.

Berberų gyvenvietė Atlaso kalnuose.

Istorija

Almochadų dinastijos įkūrėjas buvo Ibn Tumartas, kilęs iš Masmudų genties, nedidelio kalnų kaimelio Iglizo (pietų Marokas). Apie 1110 m. jis paliko gimtąsias vietas ir išvyko į piligriminę kelionę aplankyti Mekos, paskui siekti dvasinių mokslų į Damaską ir Bagdadą. Bagdade jis mokėsi Alašari (Abu al-Hasan al-Ash’ari) ortodoksinėje musulmoniškoje mokykloje, kur išvystė savo teologinį mokymą, kuris buvo paremtas unitarianizmu (nekrikščioniškas monoteismas) ir neigė nepriklausomo Dievo egzistavimą. Po dešimties metų jis grįžo į Maroką, kur atsirado pirmieji jo pasekėjai, jų tarpe buvo ir Abdal Muminas. Moraliniai principai, kurių aiškinimus pradėjo reformatorius Tumartas, buvo charakterizuojami kaip labai griežti. Jis propagavo ankstyvąjį islamą, t. y. skatino atsisakyti alkoholio, draudė pasilinksminimus (tarp jų ir muziką), smerkė prabangą ir laisvas moteris. Visa tai nebuvo nauja, bet moraliniai principai, vyravę tuo metu Magrebe nuo Tuniso iki Marakešo buvo visai kiti. Apie 1120 m., kai jis turėjo dešimtis pasekėjų, Ibn Tumartas savo mokymą perkėlė į Atlaso berberų kraštą. Pakeliui jis aplankė Marakešą ir buvo kelis kartus susitikęs su sultonu Ali ibn Jusufu, bet į savo tikėjimą jo palenkti nesugebėjo. Praėjo keleri metai ir aplinkinės gentys pripažino jį imamu, prisiekė nepalikti jo šventame kare prieš Maroką valdančius Almoravidus. Ibn Tumartas pasiskelbė mahdi – neklystančiu imamu, Dievo pasiuntiniu, kad naikintų paklydėlius ir garantuotų savos tiesos tikėjimo pergalę. 1125 m. jis įsikūrė mažame Tinmalo kaimelyje, Nfiso upės aukštupyje, pietiniame Atlase. Kaip pranašas, Tumartas buvo dvasinis vadovas, teisėjas, armijos ir berberų vadas. Visi pagrindiniai sprendimai buvo priimami „dešimties valdyboje“, kurią sudarė artimiausi jo mokiniai, pirmieji pripažinę jį kaip mahdi. Be Abdal Mumino dar buvo Abuhafsas ir Abdalahas ibn Albaširas. Visas bendruomenės gyvenimas vyko pagal griežtą tvarką ir mahdi stipriai laikė ją savo rankose. Nuoširdumas atliekant religines apeigas buvo privalomas. Neatsakingas požiūris buvo baudžiamas rykštėmis arba mirties bausme. Tokiomis priemonėmis jis stiprino savo valdžią prieš kalniečius. Greitai jam Atlase pavyko sukurti tikrą valstybę su savais mokesčiais, pinigais ir armija, pasiruošusia negailestingai kovai su Almoravidais. Kariniai veiksmai prieš Almoravidus faktiškai buvo prasidėję dar 1122 m. ir iš pradžių tai buvo trumpi antpuoliai. 1128 m. Almochadų armija keturiasdešimt dienų buvo apsupusi Marakešą, bet galiausiai, patyrusi didelius nuostolius, atsitraukė. Praėjus keletui mėnesių po šios operacijos Ibn Tumartas mirė. Jo mirtis dvejus metus buvo slepiama nuo kitų Almochadų, o visus reikalus tvarkė „dešimtininkai“. Pagrindinis vaidmuo teko Abdal Muminui. Tik 1130 m. jis buvo pripažintas mahadi paveldėtoju ir gavo kalifo titulą.

1156 m. Ibn Tumarto atminimui Tinmale buvo pastatyta mečetė, kuri išliko iki mūsų dienų.

Nuorodos

• Istorinis žodynas Archyvuota kopija 2008-01-29 iš Wayback Machine projekto.
• Musulmonų vadovai

Išnašos

Karališkieji titulai
Prieš tai: Almoravidų dinastija	Almochadų dinastija 1121-1130	Po to: Abdal Muminas