Atverti pagrindinį meniu
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Ibn Chaldūnas
Bust of Ibn Khaldun (Casbah of Bejaia, Algeria) 1.jpg
Ibn Chaldūno biustas Bedžajoje
Visas vardas: أبو زيد عبد الرحمن بن محمد بن خلدون الحضرمي
Gimė: 1332 m. gegužės 27 d.
Tunisas, Hafsidų karalystė
Mirė: 1406 m. kovo 17 d. (73 metai)
Kairas, Mameliukų sultonatas
Tautybė: arabas
Religija: islamas
Veikla: istorikas, viziris, diplomatas, teisėjas
Sritis: istoriografija, sociologija
Commons-logo.svg Vikiteka: Ibn ChaldūnasVikiteka

Ibn Chaldūnas (arab. بن خلدون = ibn Khaldūn), tikrasis vardas Vali al Dinas Abdarahmanas ibn Muhamadas ibn Abi Bakras Muhamadas Ibn al Hasanas ibn Chaldūnas (arab.  = Walī Al-Dīn ‘Abd ar-Raḥman ibn Muḥammad ibn Abī Bakr Muḥammad Ibn al Ḥasan ibn Khaldūn; 1332 m. gegužės 27 d. – 1406 m. kovo 17 d.) – arabų istorikas, filosofas, teisėjas, viziris. Dažnai laikomas sociologijos, demografijos, istorijografijos mokslų pradininku.[1]

BiografijaKeisti

Kadangi Ibn Chaldūnas parašė autobiografiją, jo gyvenimo istorija gerai žinoma. Gimė kilmingoje šeimoje Tunise. Pas geriausius Magribo mokytojus įgijo klasikinį islamišką išsilavinimą (išmoko mintinai Koraną, išmanė hadisus, šariato teisę, fikhą), taip pat mokėsi matematikos, logikos, filosofijos. Vėliau įsidarbino Šiaurės Afrikos emyrų dvaruose raštininku. Persikėlė į Andalūziją, ir 1364 m. Granados sultonas jam patikėjo diplomato pareigas, o netrukus – ir vizirio postą. Dėl rūmų intrigų Ibn Chaldūnas buvo priverstas palikti Granadą, vėliau dirbo Alžyro sultonų rūmuose. Nuo 1384 m. gyveno Kaire, buvo vyriausiasis kadis (teisėjas).[2] Tuo metu atsidėjo mokslams, parašė svarbiausius savo veikalus.

DarbaiKeisti

Ibn Chaldūnas parašė visuotinės istorijos veikalą „Pamokančių pavyzdžių iš arabų, persų, berberų ir su jais gyvenusių tautų istorijos knyga“ (Kitāb al-ʻIbar wa-Dīwān al-Mubtadaʼ wa-l-Khabar fī Taʼrīkh al-ʻArab wa-l-Barbar wa-Man ʻĀṣarahum min Dhawī ash-Shaʼn al-Akbār), kuriame pateikė arabų ir berberų istorijos faktų, aprašė Šiaurės Afrikos, Artimųjų Rytų ir Persijos valdovų musulmonų dinastijas. Veikalo įžangoje išdėstė visuomenės ir kultūros raidos idėjas (žmonių bendruomenių raidos ir istorijos skirtingumus siejo su geografine aplinka ir gamtos, ypač klimato, įtaka), kritiškai vertino istorinius šaltinius, tyrė ekonomikos veiksnių įtaką visuomenės ir valstybės raidai, nurodė grupinio solidarumo, kurį sukuria arba sustiprina bendrai išpažįstama religija, poveikį. Plėtojo ciklinės civilizacijos istoriją.[3]

ŠaltiniaiKeisti

  1. Gates, Warren E. (1967). „The Spread of Ibn Khaldûn’s Ideas on Climate and Culture“. Journal of the History of Ideas. 28 (3): 415–422.
  2. Didžioji tarybinė enciklopedija, T. X (Ива—Италики). – Maskva: Советская энциклопедия, 1972 Interaktyvi nuoroda: Хальдун Абдуррахман Абу Зейд ибн Мухаммед Ибн Хальдун Абдуррахман Абу Зейд ибн Мухаммед.
  3. Ibn Chaldūnas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005