Iaido (jap. 居合道) – japonų fechtavimo menas, pasižymintis reakcija ir greičiu, pradėjęs vystytis XVI amžiuje. Pagrindinis Iaido bruožas – greitas kardo ištraukimas iš dėklo ir staigios atakos sudavimas, iškart po to įdedant kardą atgal. Šis menas dažnai yra maišomas su kendo, tačiau kendo kovos mene nėra naudojamas dėklas bei yra treniruojamasi poroje, o šiame – didelė durklo dėklo reikšmė bei treniruojamasi po vieną. Svarbiausi šio kovos meno aspektai yra staigūs judesiai kardu, tačiau jie turi būti gerai apgalvoti. Iaido nėra laikomas sportu, tai labiau senas tradicinis menas paremtas unikaliu minčių, kūno ir sielos vystymusi. Sakoma, jog kardas yra kaip protas, tad jei mintys yra geros, žmogus susikaupęs tai ir kardas bus valdomas teisingai, tačiau jei mintys blogos, kardas negali būti valdomas teisingai.[1] Iaido technika reikalauja stiprios bei ramios valios, ypatingos koncentracijos, įgūdžių.[2] Kiekvienas rankų, kojų ar kūno judesys turi būti nukreiptas į varžovo puolimą, tačiau labai svarbu yra griežtai laikytis disciplinos. Iaido gali praktikuoti bet kurio amžiaus vyrai ir moterys. Šis kovos menas yra paremtas kata (kovos technikų seka).
Iaido kovos meno meistras Haruna Matsuo
Iaido pagrindinė technika susideda iš 4 dalių: nukicuke – kardo ištraukimas, kiricuke – nužudymas vienu smūgiu, čiburi – nuvalyti kraują nuo kardo ašmenų ir noto – durklo grąžinimas atgal į dėklą. Šį kovos būdą dažniausiai praktikuoja vyresnės kartos žmonės, tokiu būdų jie nori įtraukti šiek tiek istorijos į savo kasdienį gyvenimą.[3]Iaido menu domisi įvairių profesijų žmonės, nes čia ne kaip kituose sportuose, maža traumų bei nubrozdinimų tikimybė.
Sei tei gata reikšmė yra „oficialūs pratimai“. Šiuo metu yra 12 katų, kurios sudaro pagrindą egzaminų ir čempionatų. 1968 metais šie oficialūs pratimai atsirado kartu su egzamino reikalavimais. Katas sudaro nuo labai paprastų iki sudėtingų technikų. Jos buvo sugalvotos Visos Japonijos Kendo federacijos norint paskatinti didesnį susidomėjimą Iaido kovos menu. Sei tei gata sudaro: trys seiza, vienas Tate Hidza ir trys Tači-ai katos. 1980 metais buvo pridėtos dar trys tači-ai katos, tam, kad labiau atspindėtų Iaido kovos meną. 2001 metais pridėtos dar dvi katos.[4]
Sei Tei gata yra tik būdingiausios technikos, tačiau tai neatspindi šio kovos meno esmės. Pavyzdines formas sudaro : 4 sėdint ir 8 stovint atliekami veiksmai. Išrinkti patys efektyviausi ir būdingiausi veiksmai su kardu iš įvairių tradicinių mokyklų. Įtraukti horizontalūs, vertikalūs, įstriži ir sėkmingi pjūviai, smūgiai bei dūriai.
12 būdingiausių formų:
Iaido Kata – Mae (jap.前 arba Iaido kata 1) – sėdimoji kata
Iaido Kata – Uširo (jap.後ろ arba Iaido kata 2) – sėdimoji kata
Iaido Kata – Uke Nagaši (jap. 受け流しarba Iaido kata 3) – sėdimoji kata
Iaido Kata – Cuka Ate (jap.つかあてarba Iaido kata 4) – sėdimoji kata
Iaido Kata – Kesa Giri (jap.けさぎりarba Iaido kata 5) – stovinčioji kata
Iaido Kata – Morote Cuki (jap.もろてつきarba Iaido kata 6) – stovinčioji kata
Iaido Kata – Sanpo Giri (jap.さんぽうぎりarba Iaido kata 7) – stovinčioji kata
Iaido Kata – Ganmen Ate (jap.顔面あてarba Iaido kata 8) – stovinčioji kata
Iaido Kata – Soete Cuki (jap.そえてつきarba Iaido kata 9) – stovinčioji kata
Iaido Kata – Šiho Giri (jap.しほぎりarba Iaido kata 10) – stovinčioji kata
Iaido Kata – So Giri (jap.そうぎりarba Iaido kata 11) – stovinčioji kata
Iaido Kata – Nuki Uči (jap.ぬきうちarba Iaido kata 12) - stovinčioji kata
Iaido treniruotės dodžo patalpose. Mažai daiktų, kad būtų kuo daugiau erdvės praktikai su kardais.
Treniruotės vyksta dodžio patalpose.
Dodžio (jap. 道場 ) – tai treniruočių patalpa, dažniausiai esanti paprastomis medinėmis grindimis, negali būti kilimų. Šioje patalpoje turi būti pakankamai vietos mosikuoti kardais. Iaido treniruotė prasideda ir baigiasi pasisveikinimo ceremonija (jap. れしき), kuri turi kelias dalis. Yra skirtingos pasisveikinimo formos: patalpai, kurioje vyks treniruotės, pasisveikinimas su meistru bei su kardu. Taip pat ceremonija gali būti sujungta su trumpa tylia meditacija klūpint ant kelių. Kiekvienas pasisveikinimas turi griežtą bei nuoseklią veiksmų seką.
Praktikuotis Iaido kovos meną reiškia nuolatos kartoti meistro rodomus judesius. Kovos judesiai turi būti nukreipti prieš įsivaizduojamus varžovus. Priklausomai nuo mokyklos bei nuo meistro, mokiniai turi išmokti apie 40-50 judesių. Kai kurios mokyklos praktikuoja mokymą vienas prieš kitą, tačiau tik su mediniais kardais.
[6]
Pavadinimas IAIDO reiškia: i – kūno ir sielos egzistencija kaip bendro darinio (jap. 居る 'būti' ), ai (jap. 合)– harmonija ir do (jap. 道 ) – kelias. Pirmi du kandži ženklai manoma, jog atsirado iš pasakymo 津に行って、きゅうにあわす,[7] kas reiškia 'būti visuomet pasirengus nedelsiant sutikti varžovą'. Prieš šiuolaikinį šio meno populiarųjį pavadinimą, Iaido buvo vadintas Iaijucu, tačiau vėliau galūnė jucu buvo pakeista į do, kaip buvo populiaru tuo metu daugumai kovos menų kaip aikido ,dziudo ar kendo.
Terminą iš Iaijucu į Iaido pakeitė Nakajama Hakudo (jap. 中山 博道) (1873–1958).[8]Prieš dabartinį terminą, buvo vadinama bato, batodžiucu ar saja no uči (jap鞘のうち)
Iaido kovos menui yra daugiau nei 400 metų. Iaido buvo perduodamas nenutrūkstamai iš kartos į kartą mokytojų studentams, todėl yra labai svarbu teisingai išmokti šio kovos meno techniką, kad būtų galima toliau perduoti būsiančioms kartoms. Nuo 1895 metų iki 1945 Didžioji Japonijos kovos menų galios asociacija (Greater Japan Martial Virtues Association) buvo visiškai atsakinga už Kendo ir Iaido kovos menus. 1945 metais okupantai šią organizaciją uždarė ir pakeitė Visos Japonijos Kendo Federacija (All Japan Kendo federation). Iaido buvo prijungta prie šios naujos organizacijos. 1948 metais buvo įsteigta analogiška organizacija Iaido sportui Visos Japonijos Iaido Federacija (jap. 全日本居合道連盟=Zen Nihon Iaido Renmei).[9]Seniausia kardo greito ištraukimo technikos mokykla Tenšin Šoden Katori Šinto – riū buvo įkurta apie 1460 metus, jos įkūrėjas Iizasa Choisai. Iizasa Ienao Tenšin Šoden Katori Šinto-riū kūrėjas, gerbiamas ietininkas ir kovotojas kardu, išvystė Iaido kovos meno pirmtaką Iaidžiucu. Pirmtakas Iaidžiucu nors ir nebuvo kuo išskirtinis kovomis su kardu, tačiau padarė gana didelę įtaką vėlesniam Iaido kovos menui.
Nors Iaido technikos atradėju ir yra laikomas Iizasa Choisai, šio meno tėvu laikomas Hayashizaki Jinsuke Minamoto No Shigenobu (1542–1621). XVI amžiuje Hayashizaki Jinsuke Iaido techniką akcentavo kaip skirtą labiau savigynai nei kovoti kare. Meistras Hayashizaki daug keliavo po Japoniją, mokydamas kardo naudojimą kaip metodą sau apsiginti. Jo dėka buvo įsteigta apie 200 mokyklų. Anksčiau vyras buvo Asano Tamijimaru vardu, tačiau būdamas septyniolikos metų jis persivadino į Hayashizaki. Jis ištobulino iaido sportą bei buvo apdovanotas Nobukuni kardu. Kai berniukui buvo vos penkeri, jo tėvas buvo nužudytas. Berniuko motina likusi viena su mažu vaiku, vis meldė keršto vyro žudikui. Iaido technikos dėka, Hayashizaki atkeršijo tėvo žudikui. Savo skaudžių gyvenimo įvykiu metu, jis suprato, jog reikia visais įmanomais būdais vengti žiaurumo. Vyras suvokė, jog geriau stengtis savo oponentą nukreipti į taikos ir moralės kelią nei paprasčiausiai juos nugalėti paduriant kardu. Išryškino tai, jog geriau sukurti puikų vyrą, kuris sukurtų dar geresnį vietoje to, kad žudytų. Hayashizaki buvo pirmasis akcentavęs Iaido mokymo protinę ir dvasinę naudą. Daug įrašų apie tai buvo prarasta vyriausybės neramumų laikotarpiu, dokumentai buvo perduodami iš rankų į rankas ir taip prarasti, tačiau žinoma tai, jog meistras per savo gyvenimą sukaupė didelį skaičių studentų, kurie ir toliau kūrė Iaido kovos meno metodus ir išgarsėjo patys.[10]
Samurajai kelis šimtmečius praktikavo Iaido techniką, jie treniruodavosi pulti ar atremti smūgį ir atsilaikyti prieš oponentą ar net kelis oponentus sėdėdami, stovėdami ar vaikščiodami.
Iaido buvo svarbi kendžiucu arba kitaip fechtavimosi dalis Edo laikotarpiu (1600–1868.) Daug iaido mokyklų pasikeitė Edo laikotarpiu, kai kurios buvo sujungtos su kendžiucu mokyklomis, kitos tapo sudedamąja dalimi mokyklų, kurios praktikuoja kovos menus su įvairiais ginklais, o dar kitos buvo skirtos specialiai tik Iaido technikos mokymuisi.
Daugumoje kitų kovos menų pasiekimų lygį rodo diržas, šiame kovos mene yra tik laipsnis. Kiū sistema yra žemesnieji laipsniai, o dan – aukštesnieji. Kiū (jap. 級きゅう) sistema yra skirta vaikams. Ši sistema skirstoma į šešis lygius :
Hači dan – aštuntasis dan laipsnis yra aukščiausias, kurį galima pasiekti. 9 ir 10 laipsniai teoriškai esantys, tačiau nebėra naudojami, nes nėra nei vieno gyvo šio laipsnio atstovo. Iaido kovos meno testai, norint pasiekti aukštesnį kovos lygį susidaro iš: esė rašymo, etiketo bei technikos pasirodymo.[11]
(jap . 全日本居合道連盟 = Zen Nippon Iaido Renmei) Tai Nacionalinė nevyriausybinė organizacija, įkurta 1948 metais Japonijoje. Jos įkūrėjas Ikeda Hayato. Ši federacija oficialiai pripažinta ir įregistruota 1954 metais. Visos Japonijos Iaido Federacija yra pirmoji ir seniausia specialiai tik Iaido skirta organizacija. Federacija kiekvienais metais gegužės mėnesį organizuoja nacionalinį Kioto Iaido kovos meno čempionatą. Kiekvieną rudenį organizuojamas Dzenkoku Kiogi turnyras ir taip pat kiekviena apskritis organizuoja savo Iaido turnyrą bei egzaminą.
Visos Japonijos Iaido Federacija turi 10 apskričių :
Apranga neišreiškia praktikuojančiojo laipsnio. Šiame kovos mene pagrindinė reikalinga apranga – hakama ir keiko gi. Keiko gi yra Iaido tradicinė treniruočių viršutinė dalis, o hakama – apatinė dalis. Hakamą reikia surišti iai obi, kurį laiko virvelė sageo. Šiame kovos mene batai nėra naudojami, nebent yra reikalingi dėl medicininių priežasčių ar išeinant iš treniruočių patalpos.
HakamaHakama (jap.袴). yra laisvas drabužis, dažnai klostuotos kelnės, surištos diržu ir virvele ties juosmeniu. Šiomis dienomis tai yra laikoma formaliais vyrų drabužiais. Dažnai dėvimas mokyklų ar universitetų baigimo proga. Be to, istorijoje skirtingais laikais, labiausiai Heiano laikotarpiu, šį drabužį nešiojo ir moterys. Hakama yra dėvimas po kimono kartu su haorio švarku, kai hakamą dėvi vyrai. Atsakingas spalvų, rašto bei audinio derinimas yra labai svarbus formaliojoje vyrų aprangoje. Hakama dažniausiai būna juodos arba tamsiai mėlynos spalvos. Moterys ją tradiciškai dėvi kartu su kosode (viršutinis apdaras trumpomis rankovėmis). Be to, hakama yra dėvima ir no teatre, tradiciniuose šaudymo iš lanko bei kendo sportuose, kartais dėvimos ir religiniuose ritualuose bei ceremonijose.[13]
Haoris – tai kimono primenantis švarkas žemiau juosmens.
Keiko gi – viršutinė aprangos dalis, dažniausiai esanti ilgomis rankovėmis. Spalva gali būti priderinta prie hakama. Vasarą naudojama balta keiko gi. Kairėje pusėje ant krūtinės dedamas dzekenas, kuriame nurodamas vardas bei treniruočių klubas.
Obi (jap. 帯) – tai juosta, dažniausiai rišama ant kimono ar įvairių Japonų kovos menų aprangų. Obi yra daroma iš storos vilnos ir dažniausiai yra 5 centimetrų pločio. Juostos spalva nėra svarbi, kada kovos mene yra dėvimos hakamos.
Saja (jap.鞘 =さや) –tai medinis dėklas, dažniausiai lakuotas, skirtas kardui laikyti. Saja yra tvirtinamas prie kairiojo šono.
Sageo (jap .下げ緒) – tai juosta, skirta pririšti sają prie diržo – obi. Dažniausiai gaminama iš šilko ar odos.
Taip pat kita reikalinga įranga tai kardo laikiklis, dažniausiai būna medinis, įvairūs aksesuarai kaip kardo laikymo maišai, įvairios apsaugos ant kelių ar pėdų ir pagrindinis įrankis, reikalingas šiame mene, tai kardas. Šis suskirstytas į pradedančiojo, vidutinio ir pažengusiojo. Iaido pagrindinės kardų rūšys: bokenas, iaito ir shinken. Užsiėmimų pradžioje, priklausomai nuo meistro, naudojamas bokenas – medinis kardas, taip pat naudojamas kardas buku galu - iaito, kiek vėliau jau naudojamas šinkenas – kardas, aštriu galu, šis kardas vadinamas tikruoju kardu. Taip pat naudojami kardai : katana, vakizašis, tačis, kodačis, bei daišo.
.JPG)
