I kalba
I kalba ꆈꌠꉙ | |
Kalbama | Kinija |
---|---|
Kalbančiųjų skaičius | ~2 mln. |
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių | į šimtuką nepatenka |
Kilmė | kinų-tibetiečių lolų-mjanmų |
Rašto sistemos | i raštas |
Kalbos kodai | |
ISO 639-1 | ii |
ISO 639-2 | iii |
ISO 639-3 | iii |
![]() |
I kalba, kitaip idzų kalba, nosų kalba (ꆈꌠꉙ = Nuosuhxop) – kinų-tibetiečių kalbų šeimos kalba, vartojama i (nosų, idzų) tautybės žmonių, gyvenančių vidurio Kinijoje (Sičuane, Juanane). Kalbančiųjų skaičius – apie 2 mln. žmonių[1] (visomis tarmėmis ~5 mln.). XX a. pab. ~60 % i buvo vienkalbiai, kiti gimtąją kalbą vartoja podraug su kinų.
I kalba turi nemažai tarmių, kurių klasifikacijos pateikiamos labai skirtingos. Pagal 2012 m. Zivo Lamos klasifikaciją išskiriamos šiaurės i (nosų), rytų i (nasų), pietų i (nisų), pietryčių i (sani), vakarų i (lalų), vidurio i (lolopų) tarmės/kalbos.[2] Prestižine laikoma Sičuano arba kitaip šiaurės i tarmė, kurios pagrindu sukurta literatūrinė kalba.

I kalba užrašoma savitu i raštu, kuris išsivystė ~XV a. Klasikinis i raštas buvo logografinis – kiekvieną žodį atitiko atskiras ženklas. 1974 m. panaudojant senojo rašto ženklus sukurtas skiemeninis standartizuotas raštas. Jam pritaikyta ir speciali pinyin perraša.
I kalba toninė – turi keturis tonus (aukštas, vidurinis krentantis, vidurinis, žemas krentantis). Morfologija analitinė.
Šaltiniai
redaguoti- ↑
iii
Duomenys apie kodu „iii“ žymimą kalbą svetainėje ethnologue.com - ↑ Lama, Ziwo Qiu-Fuyuan. 2012. Subgrouping of Nisoic (Yi) Languages. Ph. D. thesis: University of Texas at Arlington.