Ištęsto sinuso dėsnis

Ištęsto sinuso dėsnis – biologinės sistemos orientavimosi erdvėje dėsnis, kuomet pasipriešinimo reakcija toliau didėja nukrypimui nuo reikiamos padėties viršijus statų kampą. Pavyzdžiui, jei augalą paversime 45 laipsnius, jo linkimo link įprastos statmenos padėties reakcija bus daug silpnesnė nei pavertus „žemyn galva“ 135 laipsnius.

Augalo stiebo orientacijos kampai

Įvairiuose objektuose stebimos linkimo greičio priklausomybės nuo reorientacijos kampo (pagal Metzner, 1929)

Ištęsto sinuso dėsnis daugiausia buvo nagrinėjamas gravitropinei reakcijai. Buvo teorijų, teigiančių, jog augalas Žemės traukoje orientuojasi pagal normaliai horizontalią (stiebui statmeną) gravitacijos jėgos vektoriaus komponentę. Ši komponentė lygi gravitacijos jėgai, padaugintai iš nukrypimo nuo horizontalios padėties kampo sinuso. 45 ir 135 laipsnių kampų sinusai lygūs, todėl augalo reakcija (linkimo link vertikalios padėties greitis) abiem atvejais irgi turėtų būti vienoda, tačiau iš tiesų gamtoje taip nėra.

Modeliuojant matematiškai, ištęsto sinuso dėsnis paprastai aproksimuojamas Poul Larsen 1961 m pasiūlyta formule

$G=g\times a\sin \alpha \times (1-b\cos \alpha )$

čia:

G – reakcijos stiprumas (linkimo greitis),

g – laisvojo kritimo pagreitis (centrifugoje ar kosminio skridimo metu buvo tirtos ir nuo 1 g besiskiriančios reikšmės),

α – reorientacijos nuo įprastos padėties kampas.

a, b – eksperimentiškai nustatomos modelio konstantos, skirtingos įvairiems biologiniams objektams.

Ištęsto sinuso dėsnis yra viena seniai žinomų, tačiau neįmintų biologijos mokslo mįslių.