Iškuras
Iškuras – audros (orų) dievas šumerų mitologijoje.[1] Buvo siejamas su perkūnija, kruša, potvyniais.[2]
Dažniausiai Iškuro tėvu laikytas dangaus dievas An, o ankstesnėje tradicijoje – Enlilis.[2] Brolis dvynys – Enkis.[1] Iškuro motina viename Senosios Babilonijos karalystės laikų įraše įvardijama deivė Uraš. Jokių kitų įrašų, mininčių Iškuro motiną, nėra aptikta. Sutuoktinė – Medimša.[3] Iškuro atitikmuo akadų mitologijoje – Adadas. Su pastaruoju Iškuras imtas tapatinti Akado imperijos laikotarpiu. Vis dėlto Iškuro kultas išsilaikė pietinėje Babilonijoje.[1]
Žinios apie Iškurą siekia ankstyvąjį dinastinį laikotarpį – minimas Faros dievų sąraše (III tūkst. pr. m. e. vidurys).[2] Dantiraščio ženklas, kuriuo buvo užrašomas Iškuro vardas (dIM), žymėjo ir žodį „vėjas“. Iškuro kulto centras – Karkara (vietovė Babilonijoje), kur būta šiam dievui skirtos É.karkara šventyklos.[1][2] Ji minima šumerų šventyklų himnuose. Karkaros pavadinimas taip pat buvo užrašomas dantiraščio ženklu, žyminčiu vėją.[2] Be Karkaros, III tūkst. pr. m. e. viduryje Iškuras buvo garbinamas ir Lagaše bei Adabe.[3]
Iškuras minimas įvairaus pobūdžio tekstuose (tiek literatūriniuose, tiek mitologiniuose). Viename eršemma tekste sutinkami Iškuro epitetai „staugiantis vėjas“, „gausos viešpats“ (akad. bel hegallim). Be to, šiame tekste minima, kad Iškuras „joja ant audros“. Iškuras minimas ir pasakojime „Enkis ir pasaulio tvarka“, kur jis įvardijamas „dangaus ir žemės kanalų inspektoriumi“. Nurodoma, jog Enkis Iškuro valdžion atidavęs „lietų ir debesis, audras ir žaibus“.[1] Viename šumerų himne teigiama, kad „Iškuras sunaikina maištininkų žemę tarsi vėjas. Jis paverčia ją bergždžia lyg ašagu augalą.“ Tuo tarpu pasakojime „Enmerkaras ir Aratos valdovas“ pabrėžiamas teigiamas šio dievo aspektas – Iškuras sukelia audrą, po kurios bergždžiame kalno šlaite ima augti kviečiai. Poemoje, aukštinančioje valdovą Šulgį, karalius su pasididžiavimu skelbia, jog nebijojęs, kuomet „griausmingos vėtros drebino žemę ir Iškuras riaumojo dangaus platybėse“.[3]
Iškuro šventasis gyvūnas – liūtas-slibinas.[2] Šis simbolis sutinkamas III tūkst. pr. m. e. Mesopotamijos mene. Iškuras vaizduotas laikąs žaibus, greta liūto-slibino arba ant jo stovintis.[3]
Vardo Iškur kilmė nežinoma. Viena vertus, tai gali būti niekur kitur nebevartojamas šumerų kalbos žodis, kita vertus, šis žodis gali būti skolinys iš kalbos, negiminingos nei šumerų, nei semitų kalboms.[3]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 Gwendolyn Leick (2002). A Dictionary of Ancient Near Eastern Mythology, p. 95–96. ISBN 9781134641024.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 Jeremy Black; Anthony Green (1992). Gods, Demons and Symbols of Ancient Mesopotamia: An Illustrated Dictionary. University of Texas Press, p. 110–111. ISBN 978-0-292-70794-8.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 Kathryn Stevens, 'Iškur/Adad (god)', Ancient Mesopotamian Gods and Goddesses, Oracc and the UK Higher Education Academy, 2016. Nuoroda tikrinta 2019-12-05.