Humanitarinių darbuotojų užpuolimai

Humanitariniai darbuotojai, teikiantys humanitarinę pagalbą įvairiose pasaulio vietose, yra saugomi tarptautinių ir vietos įstatymų. Tačiau nepaisant to įvyksta ir humanitarinių darbuotojų užpuolimai. Ypač užpuolimai padažnėjo paskutiniame XX a. dešimtmetyje ir po 2000-ųjų metų, vykstant įvairiems kariniams konfliktams.

Pagrindinės teisinės bazės ir humanitarinių darbuotojų saugumas buvo priimtas su 1949 m. Ženevos konvencijomis. Tiesa, šios konvencijos neleido humanitariniams darbuotojams pasiekti karo zonas – priešiškos vyriausybės ar jėgos, užėmusios tas vietas, turėjo visas teises neleisti tokiems darbuotojams įžengti į tam tikras teritorijas. Tai buvo pakeista 1971 m., įkūrus Gydytojų be sienų organizaciją. Pagrindinis organizacijas tikslas – teikti medicininę pagalbą visiems žmonėms, nepaisant jų rasės, lyties, tikėjimo ir teritorinių sienų.

2003 m. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba patvirtino „1502 rezoliuciją“, kuri humanitarinių darbuotojų užpuolimus priskyrė karo nusikaltimams.

Humanitarinių darbuotojų aukos šalyse (1997–2003)

1. Angola: 58 (didžioji dalis nuo JT atakų Angolos kariuomenei 1998 ir 1999 m., bei žemės minų)
2. Afganistanas: 36
3. Irakas: 32
4. Sudanas: 29
5. Kongo Demokratinė Respublika: 18
6. Ruanda: 17
7. Somalis: 16
8. Burundis: 11
9. Palestina: 7
10. Uganda: 7
11. Serbija, Juodkalnija (Kosovas): 5
12. Liberija: 5