Hipermodernizmas (šachmatai)
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| Indiškoji valdovės gynyba – hipermodernus debiutas | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
Hipermodernizmas – šachmatų mokykla, kuri propaguoja lentos centro gynybą daugiau nutolusiomis figūromis, nei pėstininkais, taip iš dalies provokuojant varžovą užimti centrą pėstininkais, kurie vėliau taptų atakų objektu.
Hipermodernioji šachmatų teorijos mokykla žinoma nuo 1920 m. Jos lyderiai: Aronas Nimcovičius, Richardas Retis, Savelijus Tartakoveris ir Djula Brejeris, – visi kilę iš centrinės Europos.[1] Jų nuomone, šachmatai tapo nuobodžiu, lėtu ir beverčiu žaidimu. Be to, teigė, kad šachmatai negali būti apibrėžiami paprasčiausių taisyklių ir principų rinkiniu, kaip kad bandė padaryti vokietis Zigbertas Tarašas.
Jų siekis – mesti iššūkį tuo laiku egzistavusiai ir nuo 1890 m. Tarašo išpopuliarintam dogmatiniui mokymui. Šiuo mokymu buvo gana supaprastintos didžiojo šachmatų meistro Vilhelmo Šteinico idėjos. Šteinicas buvo pirmasis žaidėjas, kuris savo žaidimu pademonstravo pozicinių šachmatų idėjas ir tuos sumanymus, kurie vėliau tapo „Klasikinės“ arba „Modernios“ mąstymo mokyklos pagrindu. Ši mokykla pabrėžė „statiškumo“ privalumus: pėstininkų silpnumų vengimą, stiprius žirgų forpostus, ir siekį „gerų“ o ne „blogų“ rikių pėstininkų suvaržytose pozicijose. Ši mokykla buvo atsvara ankstesiam, bravūriškam Anderseno, Blekburno ir kitų vadinamosios Romantinės mokyklos atstovų stiliui.
1922 m. Retis išleido knygą Die neuen Ideen im Schachspiel (Naujos šachmatų idėjos), šachmatinio mąstymo evoliucijos studiją apėmusią laikotarpį nuo Morfio iki hipermodernios mokyklos pradžių. Tartakoverio knyga Die hypermoderne Schachpartie (Hipermodernusis šachmatų žaidimas) išspausdinta 1924 m. Nimcovičiaus garsioji knyga Mein System (Mano sistema) išleista 1924 m., turėjo hipermodernizmo elementų, bet iš esmės buvo pozicinio žaidimo analizė.
Nors nė vienas hipermoderniosios mokyklos atstovų neiškovojo Pasaulio čempiono titulo, tačiau buvo vieni stipriausių žaidėjų. Pasaulio čempionas Aleksandras Aliochinas buvo siejamas su hipermodernizmu, bet jo stilius greičiau jau buvo hipermodernizmo ir klasikinės mokyklos stilių mišinys. Praktikoje hipermodernizmas nepakeitė klasikinės Šteinico ir Tarašo mokyklos. Netgi atvirkščiai – šiuolaikiniai šachmatų vadovėliai hipermodernizmą laiko klasikinės teorijos priedu ar plėtiniu.
Hipermodernūs debiutai: Rečio debiutas, senoji indiškoji gynyba, naujoji indiškoji gynyba, Nimcovičiaus gynyba, Bogoliubovo gynyba, Čigorino indiškoji gynyba, kataloniškasis debiutas, senoji indiškoji pradžia, Aliochino gynyba, modernioji gynyba, Pirco-Ufimcevo gynyba ir šiek tiek – angliškasis debiutas. Tokie debiutai kaip 1.a3 (Anderseno debiutas) jau nelaikomi hipermoderniais, nors jie ir delsia užimti centrą pėstininkais, tačiau varžo kitų figūrų vystymą (Šiuo atveju – tiesiog nepadeda vystytis), o tai nėra būdinga hipermodernizmui.
IšnašosKeisti
- ↑ David Hooper; Kenneth Whyld (1996 m.) [Pirmas leidinys išleistas 1992 m.] „Oksfordo šachmatų pagalbininkas. (Antrasis leidimas)“. Oxford University Press, ISBN 0-19-280049-3