Herbert Spencer
| Herbertas Spenseris | |
|---|---|
| |
| Herbertas Spenseris (XIX a. pab.) | |
| Gimė | 1820 m. balandžio 27 d. Derbis, Anglija |
| Mirė | 1903 m. gruodžio 3 d. (83 metai) Braitonas, Anglija |
| Palaidotas (-a) | Londono Haigeito kapinės |
| Tautybė | anglas |
| Veikla | filosofas, sociologas, biologas, algologas, politikos teoretikas |
| Sritis | evoliucionizmas, socialinis darvinizmas |
| Parašas | |
| |
Herbertas Spenseris (Herbert Spencer; 1820 m. balandžio 27 d. – 1903 m. gruodžio 3 d.) – Anglijos filosofas, sociologas, biologas, alogologas, klasikinio liberalizmo teoretikas. Tai vienas ryškiausių pozityvizmo atstovų, evoliucionizmo ir socialinio darvinizmo pradininkas. Jis yra „stipriausiųjų išlikimo“ (survival of the fittest) teorijos kūrėjas.
Biografija redaguoti
Herbertas Spenseris lavinosi savarankiškai, mokėsi iš mokytoju dirbusio tėvo, dėdės. 1837–1846 m. dirbo geležinkelių inžinieriumi, 1848–1853 m. buvo vienas iš žurnalo The Economist redaktorių. Atsisakė pasiūlymų dėstyti įvairiuose universitetuose, tapti Britų akademijos nariu.
Nuo XIX a. aštuntojo dešimtmečio gyveno vien iš rašymo, buvo aktyvus politinis veikėjas, gynęs liberalizmo ideologijos principus. Pasisakė prieš Britų imperializmą ir militarizmą, buvo didelis būrų karo priešininkas.[1]
1902 m. buvo nominuotas Nobelio literatūros premijai.
Idėjos redaguoti
Herbertas Spenseris buvo paveiktas tame laikmetyje plėtotų evoliucionizmo, individualizmo idėjų – O. Komto, Č. Darvino, Ž. B. Lamarko, T. R. Maltuso, Dž. S. Milio, A. Smito filosofijos. Pats Herbertas Spenceris kūrė sintetinės filosofijos sistemą, taikė biologinės evoliucijos principus socialiniams reiškiniams.
Pasak Spenserio, evoliucija yra visuotinis pasaulio dėsnis, būdingas tiek neorganiniam, tiek organiniam pasauliui, žmogui, jo psichikai, kultūrai ir visuomenei. Visata, jos daiktai ir reiškiniai kinta, juose vyksta nuolatinės ir laipsniškos permainos viena kryptimi, pagal tą patį dėsnį. Besirutuliojančios sistemos dalys skaidosi, skirstosi pagal tam tikrus požymius, sistema pereina nuo vienodumo prie įvairumo, nuo neapibrėžtos ir chaotiškos prie apibrėžtesnės ir tvarkingesnės būklės.
Etikoje kaip svarbiausią iškėlė žmogaus prigimties laisvės principą, jokių vertybių nelaikė amžinomis. Herberto Spencerio etinės pažiūros buvo artimos utilitarizmui – tikėjimui, kad žmonijos raida baigsis didžiausia laime didžiausiam žmonių skaičiui. Laikėsi agnosticizmo nuostatos – anapus reiškinių egzistuoja tikroji, nuo mūsų nepriklausoma ir nepažini tikrovė, erdvės, laiko, judėjimo, jėgos, materijos sąvokų esmė iki galo nesuvokiama, žmogaus sąmonės turinys tik iš dalies atitinka tikrovę.
Kaip liberalas, pasisakė prieš valstybės kišimąsi į ekonomiką, visuomenės gyvenimą – teisėtvarka ir asmens teisių gynimas esą vienintelė valdžios paskirtis. Herberto Spenserio požiūriu, socializmas ir komunizmas neįmanomi, nes žmogus iš prigimties yra savanaudis, trokšta valdžios. Jis pasisakė už tai, jog būtų nutrauktos visos pastangos teikti labdarą ir pagalbą bedarbėms ir nuskurdusioms klasėms, nes tokia parama trukdanti reikštis tinkamiausiųjų išlikimo dėsniui ir prailginanti netinkamųjų agoniją bei pagilinanti vargą.[2]
Herbertas Spenseris lygino visuomenę su biologiniu organizmu, kurį sudaro ląstelės (individai). Visuomenėje jis išskyrė tris iš dalies savarankiškus organus: gamybos, mainų ir reguliavimo (valstybė). Socialinę evoliuciją apibūdino trimis principais: natūraliąja atranka, kova dėl būvio, stipriausio išlikimu. Skyrė du pagrindinius visuomenių tipus: karinį ir industrinį. Karinė visuomenė yra paprasta, hierarchiška, centralizuota, jai būdinga kariniai konfliktai, paklusnumas ir pasyvumas. Industrinė visuomenė remiasi savanoriškais įsipareigojimais, yra sudėtingesnė, jai būdinga gamybos konkurencija, dėl jos laimi gabiausieji, tobulėja visuomenė, daugėja politinių laisvių.
Herberto Spenserio idėjos darė didelę įtaką kitiems XIX a. pab. – XX a. pr. antropologams, sociologams, filosofams, politikos teoretikams, rašytojams ir kt. (pvz., H. Sidžvikui, V. G. Samneriui, T. Veblenui, E. Diurkheimui, H. Bergsonui, Dž. Londonui, Č. S. Pirsui ir kt.). Herbertas Spenseris daugiausia kritikuotas dėl kultūros dėsnių prilyginimo gamtos dėsniams.[3]
Bibliografija redaguoti
- Socialinė statika (Social Statics, 1851 m.)
- Ugdymas (Education, 1861 m.)
- Pamatiniai principai (First Principles, 1862 m.)
- Biologijos pamatai (The Principles of Biology, 2 t. 1864–1867 m.)
- Psichologijos pamatai (The Principles of Psychology, 2 t. 1870–1872 m.)
- Sociologijos tyrinėjimai (The Study of Sociology, 1873 m.)
- Sociologijos pamatai (The Principles of Sociology, 3 t. 1876–1896 m.)
- Žmogus prieš valstybę (The Man Versus the State, 1884 m.)
- Etikos pamatai (The Principles of Ethics, 2 t. 1879–1892 m.)
- Autobiografija (An Autobiography, 2 t. 1904 m.)
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Duncan, David. The Life and Letters of Herbert Spencer (1908)
- ↑ Harris M. 1998. Kultūrinė antropologija. Vilnius: Tvermė
- ↑ Herbert Spencer. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXI (Sam–Skl). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012