Hepeningas[1] (angl. happening – įvykis, atsitikimas) – improvizuotas reginys, turintis dailės, muzikos, teatro, kino, choreografijos bruožų.

Istorija

redaguoti

1957 m. terminą pirmąsyk įvardijo amerikiečių tapytojas, poetas Alanas Kaprovas.[2] Pradininkai – Niujorko kompozitorius Džonas Keidžas ir Alanas Kaprovas, XX a. 6 deš. pab. ėmę rengti improvizuotus renginius. Tarp žymiausių hepeningo kūrėjų – 7 deš. pr. Niujorke susibūrusi „Fluxus“ grupė (įkūrėjas – dailininkas Jurgis Mačiūnas).[3]

Lietuvoje pirmasis hepeningas „Orakulo darželis“ (Arūno Dikčiaus scenarijus) atliktas 1988 m. Ažuožeriuose, Anykščių r.

Savybės

redaguoti

Žanro tikslas – ištrinti ribą tarp meno ir kasdienio gyvenimo, sukurti atsitiktinio, netikėto įvykio įspūdį, į meninį vyksmą įtraukti publiką ir taip panaikinti ribą tarp meno ir gyvenimo.[4]

Kilo dailininkams norint sukurti ne tik baigtus darbus, bet ir situacijas, kuriose žiūrovas dalyvautų savo juslėmis, matytų patį kūrybos procesą.[5]

Hepeningais ir performansais, siekiama stebinti, šokiruoti, kelti logiškai nesusijusiais įvykiais paremtas neįprastas asociacijas.

Scenarijus dažniausiai neapibrėžtas, paliekama erdvės nenumatytai įvykių raidai. Kiekvienas hepeningo dalyvis gali laisvai improvizuoti vartodamas įvairių meno šakų raiškos priemones. Kūrinyje svarbi iš anksto sukurta muzika.

Šaltiniai

redaguoti