Heparino struktūra

Heparinas – sotusis glikozaminoglikanas, plačiai naudojamas kaip įšvirkščiamasis kraujo antikoaguliantas, turintis didžiausią neigiamo krūvio tankumą iš visų biologinių molekulių.[1]

Aptinkamas bazofiluose ir putliosiose ląstelėse. Jo daugiausia randama kepenyse, plaučiuose ir žarnyno sienelėje. Heparinas sulėtina kraujo krešėjimą, tokiu būdu mažindamas trombų susidarymą kraujagyslėse, taip pat silpnina trombocitų sulipimą, mažina uždegimą. Vartojamas gydyti miokardo infarktą, arterijų ir venų trombozę.

IstorijaKeisti

Junginį 1916 m. atsitiktinai atrado 2-ojo kurso studentas Džono Hopkinso universitete (JAV) Jay McLean.

ŠaltiniaiKeisti

  1. Petras Žebrauskas. Heparinas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 483 psl.