Henrikas Gudavičius
| Henrikas Gudavičius | |
|---|---|
| Gimė | 1943 m. balandžio 10 d. Kalniškiai, Kelmės rajonas |
| Gyven. vieta | Liškiava |
| Tautybė | lietuvis |
| Veikla | žurnalistas, gamtininkas, rašytojas |
| Organizacijos | Dzūkijos nacionalinis parkas |
| Alma mater | Lietuvos žemės ūkio akademija |
| Žymūs apdovanojimai | |
|
„Sidabrinė bitė“, Č. Kudabos premija, Jono Basanavičiaus premija (2018 m.) | |
Henrikas Gudavičius (g. 1943 m. balandžio 10 d.) – Lietuvos gamtininkas, kraštotyrinkas, rašytojas, žurnalistas. Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojas.
Gimė Žemaitijoje, Kelmės rajone, Kalniškių kaime, lankė Varputėnų pagrindinę mokyklą, 1960 m. baigė Šaukėnų vidurinę mokyklą. Mokėsi Žemės ūkio akademijoje Kaune, 1965 m. įgijo agronomo specialybę. Dėstė filosofiją ir vokiečių kalbą LŽŪA, dirbo miškininku ar su geologais Šešuoliuose, Baškirijoje, Kalnų Altajuje, Biržų girioje, kolūkio brigadininku. Jo pastebėjimus pradėjo spausdinti žurnalas „Nemunas“. Vėliau 10 metų Henrikas Gudavičius dirbo „Komjaunimo tiesoje“, kur buvo atsakingas už gamtosaugos skiltį, „Valstiečių laikraščio“ redakcijoje, „Moksleivyje“.
1990 m. persikėlė į Dzūkiją, prie Liškiavos, ir tapo Dzūkijos nacionalinio parko darbuotoju. Rinko duomenis apie krašto gamtą, užrašinėjo vietos gyventojų pasakojimus, kūrybą. 1991 metais gamtininko iniciatyva pradėjo eiti Dzūkijos nacionalinio parko laikraštis „Šalcinis“, ilgą laiką buvęs vieninteliu to krašto periodiniu leidiniu, propagavusiu ir fiksavusiu Dzūkijos gamtos ir etnokultūros vertybes. Vėliau jo dėka pradėta leisti ir knygų serija apie etnografinius Dzūkijos parko kaimus – Musteiką, Mardasavą, Rudnią, Liškiavą ir kt. Dabar bendradarbiauja su Alytaus krašto laikraščiu „Dainava“, gamtosaugos žurnalu „Žaliasis pasaulis“, nuo 2008 m. rašo tinklalapiui bernardinai.lt. 2013 metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido H. Gudavičiaus novelių, esė bei dienoraščių knygą „Gamtmeldžio sodas“. Nuo 2008-ųjų gamtininko dienoraščio mintys skelbiamos Bernardinai.lt, o 2014 m. šie tekstai sugulė į knygą „Laiškai iš kaimo“, kurioje autorius dalijasi gamtos paslaptimis, savita pasaulėžiūra, globaliojo pasaulio problemomis, matomomis iš Dzūkijos nacionalinio parko erdvės, ir ilgamečių gamtmeldžio patirčių.[1]
H. Gudavičius Liškiavoje įrengė botanikos sodą. Jis renka savo išaugintų nykstančių ir į Raudonąją knygą įtrauktų augalų sėklas. Henrikas Gudavičius už nuopelnus Varėnos krašto kultūrai 1996 m. buvo apdovanotas „Sidabrinės bitės“ ženklu, o 1998 m. Aplinkos ministerija H. Gudavičiui skyrė Česlovo Kudabos premiją.[2] 2018 m. kartu su Algimantu Černiausku apdovanotas Jono Basanavičiaus premija.[3] Nuo 2019 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
Bibliografija redaguoti
- Raistelio šviesa (1985 m.)
- Žemdirbio laukas (1988 m.)
- Lietuvos draustiniai (1989 m., su autorių kolektyvu)
- Musteika (1997 m.)
- Margionys (1998 m.)
- Mardasavas (1999 m.)
- Merkinės istorijos bruožai (2004 m., su autorių kolektyvu)
- Kur šaltiniai alma (2005 m., su autorių kolektyvu)
- Gamtmeldžio sodas (2013 m.)
- Laiškai iš kaimo (2014 m.)
- Klaidžioja kažkas prie Krūčiaus: laiškai iš kaimo (2018 m.)
- Tylos ir senovės ieškojimai (2022 m.)
Šaltiniai redaguoti
- ↑ http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-10-27-henrikas-gudavicius-savo-takelius-prasimynus-daugiau-matyti/123381
- ↑ http://biblioteka.varena.lt/lt/henrikas-gudavicius Archyvuota kopija 2015-02-21 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ http://varena.lt/aktualijos/rasytojui-henrikui-gudaviciui-ir-fotomenininkui-algimantui-cerniauskui-skirta-nacionaline-j-basanaviciaus-premija/ Archyvuota kopija 2018-11-27 iš Wayback Machine projekto.