Henri Matisse
| Anri Matisas | |
|---|---|
| |
| Anri Matisas 1933 m. | |
| Gimė | 1869 m. gruodžio 31 d. Le Kato Kambrezi, Prancūzija |
| Mirė | 1954 m. lapkričio 3 d. (84 metai) Nica, Prancūzija |
| Tautybė | prancūzas |
| Veikla | dailininkas |
 Vikiteka |
Henri Matisse |
| Parašas | |
| |
Anri Matisas (pranc. Henri Matisse; 1869 m. gruodžio 31 d. – 1954 m. lapkričio 3 d.) – prancūzų menininkas ir skulptorius, fovizmo srovės pradininkas.[1] Meninius ieškojimus ir emocijas reiškė formų ir spalvų žaismu. Jis vertinamas reikšmingiausiu XX a. pr. Prancūzijos dailininku ir vienu iš reikšmingiausių moderniojo meno atstovų. Vienu iš geriausiai žinomų jo kūrinių yra „Šokis“.
Biografija redaguoti
Anri Matisas gimė Le Kato Kambrezi (Le Cateau-Cambrésis) miestelyje Šiaurės departamente. Jo tėvas vystė grūdų prekybą. A. Matisas mokėsi netolimame Sen Kventino mieste (Enos departamentas). 1887−1888 m. mokėsi teisę Paryžiuje. Grįžęs į Sen Kventiną įsidarbino klerku teisės biure. Mokėsi piešimo vietos mokykloje ir po sunkaus apendicito priepuolio pradėjo tapyti. Iš pradžių kopijavo savo mėgiamus senuosius prancūzų ir olandų menininkus. Jis metė darbą teisės biure ir 1891 m. išvyko į Paryžių apsisprendęs tapti dailininku. Mokėsi Žiuljano akademijoje pas Adolfą Viljamą Bugro ir 1892–1899 m. – pas Giustavą Moro, kurio ateljė buvo Paryžiaus aukštojoje dailės mokykloje. Joje dailininkas sutiko Ž. Ruo ir A. Markė. Vėliau dar lankė pamokas pas Eženą Karjerą. 1896 m. jis išstatė keturis paveikslus Nacionalinės dailės draugijos salone, kur susilaukė sėkmės. Jis buvo išrinktas draugijos asocijuotu nariu, valstybė įsigijo paveikslą „Skaitanti moteris“. Kelionėje į Bretanę A. Matisas susipažino su impresionistu K. Pisaro ir pamatė daugiau impresionistų kūrinių Gustavo Kajeboto kolekcijoje, kuri tuo metu buvo padovanota valstybei. Jo tapybos spalvos pašviesėjo, tapo intensyvesnės.
1898 m. A. Matisas vedė Ameli Pereijė (Amélie Parayre), lankėsi Londone, kur studijavo V. Ternerio peizažus, ir kurį laiką tapė Korsikoje. 1899 m. susidomėjo neoimpresionizmu (daugiausiai Polio Sinjako kūryba), islamo menu, Polio Gogeno kūryba. Domėjosi taip vadinamuoju „primityviuoju“ menu. Iš Volaro įsigijo po P. Sezano, P. Gogeno ir Van Gogo paveikslą. Tuo metu dažnai tapė su bičiuliu A. Markė. Jis nutolo nuo akademinės meno aplinkos. 1901 m. pirmą kartą eksponavo Nepriklausomųjų salone, parodos metu susitiko Morisą Vlaminką. Jo finansinė padėtis tuo metu nebuvo tvirta. Jis priėmė užsakymą dekoruoti Gran Palė, o žmona atidarė modistės studiją. Matisų šeima tuo metu jau turėjo tris vaikus − Margaritą, Žaną ir Pjerą. 1904 m. įvyko pirmoji A. Matiso personalinė paroda Volaro galerijoje Paryžiuje. Tų pačių metų vasarą jis aplankė P. Sinjaką Sen Tropeze.
1905 m. A. Matisas nusikratė neoimpresionizmo įtakos ir pradėjo tapyti nauja stilistika, kuri vėliau buvo pavadinta fovizmu. 1905 m. A. Matisas kartu su A. Derenu tapė Koliuro miestelyje prie Viduržemio jūros. Jo kūriniai iš šios kelionės buvo pademonstruoti Rudens salono parodoje Paryžiuje, kurioje meno kritikas Lui Vokselis A. Matisą ir kelis kitus ryškias spalvas naudojusius dailininkus praminė fovistais („laukiniai žvėrys“). Tai buvo atsakas į to meto niūrų meną. Ryškiuose ir kontrastinguose darbuose siekė išreikšti idiliškas, entuziastingas, nesibaigiančio šokio scenas.[2]. Pirmuose darbuose Matisas naudojo prislopintas spalvas, tačiau vėliau jos pasidarė ryškios. Matiso kūrybinis tikslas – ne tiksliai atspindėti tikrovę, bet „kūrybiškai ją pažadinti“. Nors jo darbai primena eskizus, iš tiesų tai yra gerai apgalvota kompozicija, o kūrinio elementai pajungti griežtai tvarkai. Dailininkas dažnai tapė peizažus, kambarius su atvirais langais, dekoratyviniais kilimais ir senoviniais baldais, šokančius žmones, aktus, natiurmortus. („Dailininko dirbtuvė“, „Natiurmortas su raudonomis žuvelėmis“, „Šokis“). A. Matisas iškart pradėtas vertinti fovistų lyderiu, tačiau grupė ilgai neišsilaikė. Jo kūrinius pradėjo kolekcionuoti Leo ir Gertrūda Stainai, seserys Eta ir Klaribel Koun.
1907 m. A. Matisas atidarė savo dailės mokyklą Paryžiuje ir 1909 m. sudarė sutartį su meno dileriu Bernheimu Jaunesniuoju, kuri išvadavo menininką nuo materialinių rūpesčių. Dailininkas lankėsi Ispanijoje, Maskvoje, Tanžere, Maroke. 1913 m. A. Matiso paveikslai buvo įtraukti į Niujorke vykusią moderniojo meno Arsenalo parodą. Iki 1923 m. rusų kolekcionieriai Sergejus Ščiukinas ir Ivanas Morozovas įsigijo beveik 50 jo paveikslų. Iki Antrojo pasaulinio karo dailininkas kūrė Paryžiuje ir Pietų Prancūzijoje. Jo kūryba apėmė litografijas, graviūras, skulptūrą, gobelenų dizainą. Iliustravo S. Malarmė poeziją. Jis kūrė sieninės tapybos projektus Barnso fondui Merione (JAV) ir scenos bei kostiumų dizainą Leonido Miasino baleto „Raudona ir juoda“ (Rouge et noir) pastatymui. Dailininkas daug keliavo, lankėsi Normandijoje, Taityje, JAV, Italijoje.. Žiemas paprastai praleisdavo Prancūzijos Rivjeroje. Jo šio laikotarpio kūriniai tapo mažiau publiką šokiruojantys, tradiciškesni.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui A. Matisas ruošėsi emigruoti į Braziliją, bet apsigalvojo Bordo mieste pamatęs pabėgėlių minias. Jo žmona ir duktė prisijungė prie prancūzų Pasipriešinimo naciams Antrojo pasaulinio karo metu ir laikė dailininko poziciją per pasyvia. 1941 ir 1942 m. A. Matisui buvo atlikto dvi operacijos, dailininkas susidomėjo popieriaus dekupažu. 1947 m. publikuotas jo paruoštas iliustruotas leidinys „Džiazas“ (Jazz). Jis iliustravo įvairias poezijos knygas.
A. Matisas ruošė dekorą naujai dominikonų Rožančiaus koplyčiai Vanse (Prancūzijos Rivjera), kuri pašventinta 1951 m. Tai sukėlė kalbų apie dailininko „atsivertimą“. Tais pačiais metais įvyko stambi dailininko retrospektyvinė paroda Niujorko šiuolaikinio meno muziejuje, kuri vėliau parodyta Klyvlende, Čikagoje ir San Franciske. Dailininko sveikata tuo metu buvo prasta, jis gyveno atskirai nuo žmonos. 1952 m. dailininko gimtajame Le Kato Kambrezi atsidarė A. Matiso vardo muziejus. Anri Matisas didžiąją gyvenimo dalį praleido Prancūzijos Rivjeroje ir mirė 1954 m. lapkričio 3 d. Nicoje. Palaidotas Simjė prie Nicos kapinėse, viename kape kartu su žmona. Nicoje atidarytas antras A. Matiso vardo muziejus.[3]
Kūrinių galerijos redaguoti
Išnašos redaguoti
- ↑ Justina Augustytė. Matisse Henri (Anri Matisas), Henri‑Émile‑Benoit Matisse. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 439-440 psl.
- ↑ http://bse.sci-lib.com/article074377.html
- ↑ musee-matisse-nice.org
Šaltiniai redaguoti
- Encyclopaedia Britannica, 2017 05 05
- Lucie-Smith, Edward. Lives of the Great 20th-century Artists. Thames and Hudson, 1999, p. 22−26
- Biografija Gugenheimo muziejaus svetainėje