Heinrikas Teodoras fon Šionas
| Heinrikas Teodoras fon Šionas | |
|---|---|
| |
| Portretas | |
| Gimė | 1773 m. sausio 20 d. Šereitlaukis, Prūsijos karalystė |
| Mirė | 1856 m. birželio 23 d. (83 metai) Arnava, Prūsijos karalystė |
| Tėvas | Johanas Teodoras fon Šionas |
| Motina | Johana Dorotėja Dalmer |
| Veikla | Politikas, valdininkas. |
| Alma mater | Karaliaučiaus universitetas |
Heinrikas Teodoras fon Šionas (vok. Heinrich Theodor von Schön); (1773 m. sausio 20 d. Šereitlaukyje, Prūsijos karalystė – 1856 m. birželio 23 d. Arnavoje, Prūsijos karalystė) – Prūsijos karalystės politikas, valdininkas, vienas iš baudžiavos panaikinimo Prūsijoje iniciatorių.
Biografija redaguoti
Gimė 1773 m. sausio 20 d. Šereitlaukyje. H. Šiono senelis Gotfrydas Teodoras fon Šionas (1704-1770 m.) ir tėvas Johanas Teodoras Šionas (1744-1796 m.) buvo Šereiklaukio dvaro administratoriai. Senelis G. T. Šionas buvo karališkasis Prūsijos karo tarėjas ir domėno nuomininkas. Tėvas J. T. Šionas tapo to domėno valdytoju bei asmeniškai pažinojo Immanuelį Kantą. Motina Johana Dorotėja Dalmer buvo gimusi Plikiuose. Susilaukė 6 vaikų. Heinrikas buvo trečias iš eilės. Vienas iš jo brolių tapo lietuvių dragūnų pulko leitenantu.
Iki studijų, kurios prasidėjo sulaukus 16 m., H. Šioną mokytojas mokė namuose. 1788 m. H. T. Šionas įstojo į Karaliaučiaus universiteto Teisės fakultetą. Pirmąjį semestrą jis studijavo pagal I. Kanto sudarytą studijų planą. Tokio plano prašęs H. T. Šiono tėvas, kuris pažinojo filosofą. Išklausęs beveik visą teisės kursą H. T. Šionas suprato, kad netaps tobulu teisininku. Tada aštuoniolikmetis studentas pasirinko visuomeninius politinius mokslus. Praktiką atliko 1792–1793 m. Tepliavos domėnų valdyboje. 1793 m. išlaikė valstybinius egzaminus ir tapo Karaliaučiaus karo ir domėnų rūmų referendaru. Tais pačiais metais įstojo į Karaliaučiaus masonų ložę, tačiau neaišku, ar aktyviai joje veikė. 1795 m. tapo Berlyno rūmų asesoriumi, 1796–1799 m. keliavo po šiaurės bei vidurio Vokietiją, Angliją ir Škotiją. Vėliau H. T. Šionas sakė: ,,tik Anglijos dėka aš tapau valstybės vyru“.
H. T. Šionas metus (1799) dirbo Balstogės karo ir domėnų rūmuose, kai šie po ATR trečiojo padalijimo buvo prijungti prie Naujosios Rytų Prūsijos. Iš Balstogės atvykęs dirbti į Marienverderį H. T. Šionas susipažino su riteriškojo dvaro savininko dukterimi Lydija Auersvald 1785–1807 m. ir 1802 m. ją vedė. Dar 1799 m. H. T. Šionas buvo pakviestas dirbti tarėju į Generalinę direktoriją Berlyne. Napoleono karų metu jis persikėlė į Karaliaučių ir įsijungė į vadinamųjų reformatorių grupę, siekusią esminiais socialinės bei administracinės struktūros pertvarkymais sustiprinti valstybę ir taip apsaugoti ją nuo žlugimo. Jis inicijavo baudžiavos panaikinimo projektą, pagal kurį 1807 m. buvo išleistas atitinkamas įsakas, vadinamasis Spalio ediktas.
1808 m. H. T. Šionas vedė Amaliją fon Langenau. Savo noru pasitraukęs iš centrinės valdžios Berlyne, 1809 m. jis tapo Gumbinės apygardos viršininku, pažodžiui – vyriausybės prezidentu. Su dviem pertrūkias šiais pareigas ėjo iki 1816 m. Po to karalius Frydrichas Vilhelmas III paskyrė jį Vakarų Prūsijos vyresniuoju prezidentu. Vykdamas užimti naujųjų pareigų H. T. Šionas kunigaikščiui Vitgenšteinui rašė: ,,Mieląją Lietuvą aš jau palikau ir esu kelyje pradėdamas savo naują gyvenimą Dancige“.
1824 m. sujungus Vakarų Prūsiją su Rytų Prūsija, H. T. Šionas vadovavo abiem provincijoms. Tais metais iš Dancigo jis persikėlė į Karaliaučių. Abi provincijos 1824–1877 m. laikotarpiu vadinosi Prūsijos provincija, o jos vyresniuoju prezidentu H. T. Šionas buvo beveik du dešimtmečius. H. T. Šiono prezidentavimo laikais buvo išleistas pirmasis lietuvių liaudies dainų rinkinys, mezgėsi lietuvių periodinė spauda, Frydrichas Kuršaitis ėmė gilintis į lietuvių kalbą. H. T. Šionas įsteigė pirmąją regiono viešąją biblioteką ir pirmąjį regiono laikraštį – ,,Intelligenzbltt für Litauen“. H. T. Šiono švietimo politikos rezultatu laikytinas Karalienės mokytojų seminarijos įsteigimas bei naujų pradinių mokyklų Mažojoje Lietuvoje atidarymas.
Būdamas liberalių pažiūrų ir nuo pat jaunystės veikiamas Švietimo amžiaus idėjų, H. T. Šionas nebesutarė su karaliumi Frydrichu Vilhelmu IV bei jo šalininkais ir 1842 m. iš valstybinės tarnybos buvo atleistas. Apsigyveno savo dvare Arnavoje, keliolika kilometrų į rytus nuo Karaliaučiaus. Tą dvarą jis buvo nusipirkęs 1827 m. Arnavoje, kur jis ir mirė 1856 m. birželio 23 d. bei buvo palaidotas – šalia žmonos ir dukters. 1851 m. rašytojas Georg Nesselmann savo ,,Lietuvių kalbos žodyną“ dedikavo ,,ponui Heinrikui Theodorui fon Šionui, kilniam šio veikalo rėmėjui“.
H. T. Šionui pasitraukus iš tarnybos, tais pačiais metais jo šalininkai ėmė burtis į bendriją, kuri turėjo savotiškai pareikšti jam padėką už nuopelnus Prūsijai. Minėtoji bendrija H. T. Šiono 70-ties metų gimimo proga pastatė prie Karaliaučiaus meno akademijos obeliską ir surengė iškilmingą jo atidengimą. Klaipėdoje H. T. Šiono bronzinis biustas buvo pastatytas prie ,,Borusijos“ paminklo kartu su kitų septynių Prūsijos politikos ir karo veikėjų biustais. 1943 m. naciai obeliską Karaliaučiuje nugriovė. Spėjama – politiniais sumetimais. Klaipėdoje buvusio biusto likimas nežinomas.
Literatūra redaguoti
- Alice Klausa: Sehnlich erwarte ich die morgende Post. Amalie und Theodor von Schöns Briefwechsel aus dem Befreiungskrieg (1813). Böhlau, Köln 2005. ISBN 3-412-20005-0.
- Ernst Leyde: Der Staatsminister von Schön. Züge aus seinem Leben, seinem Wirken und seiner Zeit. C.L. Rautenburg & Sohn, Mohrungen und Königsberg, 2. Aufl. 1859/1860.
- Jurgis Mališauskas: Theodor von Schön und sein „geliebtes Litthauen“. In: Annaberger Annalen über Litauen und deutsch-litauische Beziehungen 12 (2004), S. 123-132. ISSN 1614-2608.
- Jürgen Manthey: Königsberg. Geschichte einer Weltbürgerrepublik. Hanser, München 2005. ISBN 3-446-20619-1. Darin das Kapitel Kantianer und Staatsmann (Theodor von Schön), S. 424-431.
- Wilhelm Maurenbrecher: Schön, Theodor von. In: Neue Deutsche Biographie (NDB). Band 23, Duncker & Humblot, Berlin 2007, ISBN 978-3-428-11204-3, S. 378–380 (Digitalisat).
- Wilhelm Maurenbrecher: Schön, Theodor von. In: Allgemeine Deutsche Biographie (ADB). Band 32, Duncker & Humblot, Leipzig 1891, S. 781–792.
- Hans Rothfels: Theodor v. Schön, Friedrich Wilhelm IV. und die Revolution von 1848. Niemeyer, Halle 1937. (= Schriften der Königsberger Gelehrten Gesellschaft, Geisteswissenschaftliche Klasse, Bd. 13,2)
- Johannes Sembritzki: Der Oberpräsident von Schön und die Stadt Memel. In: Altpreußische Monatsschrift 37 (1900), S. 245-282.
- Bernd Sösemann (Hg.): Theodor von Schön. Untersuchungen zu Biographie und Historiographie. Böhlau, Köln 1996 (= Veröffentlichungen aus den Archiven Preußischer Kulturbesitz, Bd. 42). ISBN 3-412-12295-5.