Hauranas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Sirijos regionas: Hauranas (حوران)
Šalis	pietvakarių Sirija
Tautos	aramėjai > druzai
Miestai	Suveida, Kanavatas, Salchadas, Šakka, Šahba

Hauranas (arab. حوران‎ = Ḥawrān) – Artimųjų Rytų (Istorinės Sirijos) regionas dabartinės Sirijos pietvakariuose (Suveidos muchafaza) ir Jordanijos šiaurės vakaruose. Antikiniais laikais buvo vadinamas Auranitis (gr. Αύρανίτις).

Geografija

Hauranas siauraja prasme užima rytinę dalį didesnės derlingos plynaukštės. Ši aukštumų teritorija geografiškai sutampa su Drūzų kalnais (Jabal al-Druze). Į rytus nuo jo yra nederlinga Harat aš-Šam dykuma, o į šiaurę - vulkaninis lavos laukas Ladžatas (senovės Trachonitis). Vakaruose Hauranas leidžiasi į derlingas Batanėjos (Nukraho) lygumas.

Regioną suformavo lavos srautai, ir jame gausu vulkaninių kalvų. Aukščiausia vieta yra 1800 m virš jūros lygio. Didžiausi regiono miestai yra Suveida, Kanavatas, Salchadas, Šakka, Šahba.

Hauranas plačiaja prasme apima gerokai didesnį regioną. Tokiu atveju jam be Haurano siaurąja prasme priskiriama ir antikinė Batanėja, Trachonitis bei Iturėja.

Raida

Antika

Senovėje Hauranas buvo traktuojamas kaip išplėstinio Bašano regiono dalis, ir dėl jo II tūkst. pr. m. e. pabaigoje varžėsi Izraelio ir Damasko karalystės. VIII a. pr. m. e. regioną užkariavo Asirijos imperija, vėliau valdė Naujoji Babilono karalystė, Achemenidų imperija. Tuo metu regionas buvo sparčiai aramėjizuotas. Patekęs į Makedonijos imperija, regione prasidėjo heleizacija, jis priklausė Selaukidams. Paskutiniaisiais amžiais prieš mūsų erą jis tapo buferine teritorija tarp Nabatėjų, Chasmonėjų ir Chalkidės karalysčių.

23 m. pr. m. e. Auranitis (kartu su gretimais regionais) buvo atiduotas valdyti Erodui Didžiajam, kuris sutramdė čia viešpatavusias klajoklių gentis ir pradėjo regiono klestėjimą. Vėliau čia valdė Erodo palikuonys Erodas Pilypas II, Erodas Agripa I ir Erodas Agripa II. Po pastarojo mirties 92 m. Auranitis buvo įjungtas į Arabijos provinciją.

Romos imperijos laikais regionas suklestėjo ir tapo svarbu žemdirbystės regionu, garsėjusiu kviečiais ir vynu. Čia išaugo antikiniai miestai, tokie kaip Kanavatas (Canatha), Suveida (Dionysias), Šahba (Philippopolis), Šakka (Maxmimianopolis), Masmija (Phaina). Šie miestai buvo statomi pagal romėnišką modelį su pirtimis, teatrais ir stadionais. Vietos gyventojai buvo aramėjiškai kalbantys sirai, žydai ir arabai.

IV a. silpstant centrinei Rytų Romos imperijos valdžiai, ji buvo nuolat puldinėjama arabų genčių iš dykumos. Nuo jų ypač kentėjo Arabijos provincija. Romėnai sudarė sąjungą su kai kuriomis gentimis, paversdama jas savo sąjungininkėmis (foederati). Joms buvo mokama auksu ir grūdais, kad gintų imperiją nuo kitų genčių. IV a. šią funkciją atliko lachmidai, V a. juos pakeitė salihidai, o VI a. rytinėje Bizantijos periferijoje įsitvirtino gasanidai. Pastarieji priėmė krikščionybę ir gynė imperiją nuo Sasanidų Persijos.

Gasanidų valdymo laikais Hauranas sparčiai arabizavosi ir priėmė krikščionybę (ypač išpopuliarėjo monofizitų pakraipa). Svarbiausias jų galios centras buvo Golano regione, kuri jie turėjo savo pagrindines sostines.

Islamo laikotarpis

Nuo VII a. Hauraną valdė Arabų kalifatas, ir pradėta krašto islamizacija, nors krikščionys dar ilgai sudarė daugumą krašte. Hauranas ir gretima Batanėja išlaikė savo ekonomiką ir toliau buvo svarbus žemės ūkio produktų tiekėjas. Nuo X a. kraštas pateko į Egipto politinę įtaką: čia valdė musulmonų dinastijos Ikšididai, Fatimidai, Ajubidai, o vėliau Mameliukai. Šuo metu per Hauraną nusistovėjo musulmonų piligriminis kelias, kuris irgi tapo svarbiu krašto ekonomikos varikliu.

Nuo 1517 m. Hauranas atiteko Osmanų imperijai ir administruotas kaip Damasko ejaletas. Tuo metu krašte sustiprėjo nomadizacijos procesai. Vis daugiau beduinų genčių iš dykumos kėlėsi gyventi į derlingus žemdirbystės plotus, versdami juos ganyklomis. Klajokliai neretai puldinėdavo sėslių gyventojų kaimus, o taip pat puldinėdavo piligrimus arba teikdavo jiems apsaugą.

Nuo XVIII a. į kraštą ėmė keltis dar viena etninė grupė - religinė sekta drūzai, kurie iki tol gyveno Libano kalnuose. Jie patyrė persekiojimą savo kraštuose, o Hauranas tiko jiems dėl derlingų plotų, gausių kritulių ir krašto atokumo. Todėl jie ėmė kurtis ištuštėjusiuose kaimuose. Jų persikėlimas į naują žemę tapo vis intensyvesnis. Galiausiai drūzai tapo vyraujančia krašto etnine grupe. Dėl to regionas pradėtas vadinti Drūzų kalnais.

XIX a. II pusėje Osmanų valdžia atkreipė dėmesį į šį kraštą ir siekė jį reformuoti bei sustiprinti centrinę valdžią. Jis tapo svarbus kaip potencialus žemės ūkio produkcijos tiekėjas. Nepaisant vietos gyventojų pasipriešinimo, reformos leido atkurti krašto ekonomiką, susiprinti žemės ūkį ir net nutiesti geležinkelį.

XX-XXI a.

1920 m. visą Siriją okupavo Prancūzija, kuri čia įkūrė Sirijos mandatą. Jame kaip atskiras vienetas buvo išskirtas Džabal al-Druzas. Šiame vienete buvo priskaičiuojama 110 kaimų. Krašte ekonominė situacija gerėjo, jis buvo saugomas nuo klajoklių puldinėjimo.

Po II pasaulinio karo Sirijai atgavus nepriklausomybę, Hauranas ėmė ekonomiškai silpti. Dėl tarptautinių konfliktų jis neteko savo pagrindinių rinkų Palestinoje o taip pat galimybės naudotis Haifos uostu. Dėl to jį ėmė lenkti kiti Sirijos regionai.