32°48′13″ š. pl. 35°26′40″ r. ilg. / 32.80361°š. pl. 35.44444°r. ilg. / 32.80361; 35.44444

Hatino mūšis

Hatino mūšis (viduramžių iliustracija)
Data 1187 m. liepos 4 d.
Vieta Hatinas, netoli Tiberijo (dab. Izraelio vėliava Izraelis)
Rezultatas
Konflikto šalys
Jeruzalės karalystė
Tamplieriai
Hospitaljerai
Šv. Lazario Ordinas
Antiochijos kunigaikštystė
ajubidai
Vadovai ir kariniai vadai
Guy de Lusignan (pateko į nelaisvę)
Raymond III de Tripoli
Balian d’Ibelin
Gerard de Rideford (pateko į nelaisvę)
Reynaud de Chastillon (pateko į nelaisvę)
Saladinas
Gokbori
Al-Muzaffar Umar[1]
Al-Adil I
Al-Afdal ibn Salah ad-Din[2]
Pajėgos
20 000 žmonių 30 000 žmonių
Nuostoliai
didžiuliai nežymūs

Hatino mūšis – mūšis, įvykęs 1187 m. liepos 4 d. tarp Jeruzalės karalystės kryžiuočių ir kurdų kilmės musulmonų ajubidų dinastijos, valdžiusios didžiąją dalį Artimųjų Rytų, kariuomenių. Prie Hatino, šiaurės Galilėjoje, (dab. Izraelis) tamplieriai triuškinamai pralaimėjo prieš sultoną Saladiną. Žuvo daug riterių, o Jeruzalė buvo užimta saracėnų.

Jeruzalė ir keli kiti kryžiuočių valdomi miestai atsidūrė Saladino rankose. Sužinojęs apie Jeruzalės praradimą, popiežius Grigalius VIII paskelbė bulę Audita tremendi, kurioje buvo kviečiama surengti Trečiąjį kryžiaus žygį (1189–1192 m.).

Mūšis įvyko netoli Tiberijo, lygumoje tarp dviejų užgesusio vulkano viršukalnių, vadinamųjų Hatino Ragų. Hatinas laikomas palestiniečių nacionalistų simboliu pergalės kovoje prieš krikščionis.

Konflikto priežastys redaguoti

 
Hatino Ragai

Dar gyvam esant Jeruzalės karaliui Baldvinui IV, kuris sirgo mirtina raupsų liga, sosto įpėdiniu tapo jo septynmetis sūnėnas Baldvinas V Jeruzalietis, o regentu – Tripolio grafas Raimondas III Tripolietis. Pastarasis, pasinaudodamas savo valdžia, sudarė ketverių metų taikos sutartį su Saladinu. Po metų jaunasis karalius netikėtai mirė, ir sosto paveldėtoją teko rinkti iš dviejų karaliaus Baldvino IV seserų: Sibilės ir Izabelos. Dar iki karaliaus mirties Jeruzalės baronai Ako pasitarime jam prisiekė, kad Gi de Luzinjanas karaliumi netaps, o naujojo valdovo, Sibilės ar Izabelos, išrinkimo klausimą spręs Romos popiežius, Šventosios Romos Imperijos, Anglijos ir Prancūzijos monarchai.

1185 m. kovo mėn. karalius mirė. Baronai nelaukė atsakymo iš Europos. Jie pasiskirstė į dvi priešiškai nusistačiusias partijas: vieni buvo už Sibilės ir jos vyro Gi de Luzinjano karūnavimą, kiti – už Izabelos ir jos vyro Onfrojaus IV Toronietis. Galiausiai 1186 m. liepos 20 d. buvo karūnuoti Sibilė ir Gi de Luzinjanas.

1187 m. Ake Šventosios Žemės baronai tarėsi dėl naujo kryžiaus žygio surengimo. Tuo metu pasitarimo dalyvius pasiekė žinia, kad Saladinas apsupo Tiberijo miestą. Atvykęs miesto pasiuntinys prašė pagalbos. Jau sekančią naktį karalius Gi de Luzinjanas, spaudžiamas tamplierių ordino didžiojo magistro, priėmė sprendimą suteikti pagalbą. Sekantį rytą kariuomenė pradėjo žygį.

Mūšis redaguoti

 
Mūšio schemoje judėjimo kryptys:       musulmonų       riterių

Kariuomenės karavanas per dykumą nuo Sephoria šaltinių pajudėjo link Tiberiados ežero 1187 m. liepos 3 d. Pavargusi nuo svilinančio karščio kariuomenė sustojo nakvynės prie Hatino Ragų, nespėjusi iki tamsos pasiekti vandens. Saladinas įsakė savo kareiviams nedelsiant padegti gretimuose šlaituose aplink priešo stovyklavietę augusius sausus krūmokšnius. Kryžiuočių stovykla duso nuo karščio ir aitrių dūmų, be to, musulmonai ją apšaudė iš lankų ir arbaletų.

Karaliaus sušauktos karinės tarybos sprendimu kryžiuočiai nutarė pulti. Jiems vadovavo Tripolio grafas. Vos kryžiuočių pajėgos užėmė kovos pozicijas, šeši riteriai perbėgo į musulmonų pusę ir jiems papasakojo apie kryžiuočių karinę parengtį ir jų planus. Jie pasiūlė sultonui nedelsiant pulti pirmam ir netikėtai. Saladinas išvedė savo kariuomenę pulti riterius. Karaliaus kariuomenės pėstininkai pamatę saracėnų puolimą, pakilo į kalną ir atsisakė kautis, nekreipdami dėmesio į karaliaus įsakymą, vyskupų maldas ir baronų reikalavimus.

Tripolio grafas Raimondas su savo kariauna pasitiko musulmonų eskadroną. Priešas leido riterių būriui įsiskverbti į savo eiles, tačiau po to musulmonai apjungė savo pajėgas ir tvirtu žiedu apsupo kryžiuočius. Išsigelbėti iš apsupties pavyko vos 20–25 riteriams, tarp jų ir pačiam Tripolio grafui. Mūšis truko septynias valandas. Jame žuvo apie 17 000 žmonių, o karalius Gi de Luzinjanas, jo brolis, Prancūzijos konsteblis Amoris II de Lusinjanas, tamplierių magistras Žeraras de Ridefortas, Antiochijos kunigaikštis Reno de Šatijonas ir daugelis kitų pateko į nelaisvę.

Pasekmės redaguoti

Pralaimėjimas prie Hatino labai susilpnino tamplierių ir hospitaljerų ordinus, kurie buvo pagrindinė jėga, stovinti Saladino vedamų saracėnų kelyje. Riteris Balijanas iš Ibelino, kuriam pavyko išvengti nelaisvės, greitai sugrįžo į Jeruzalę, kur surinko kariuomenę jos gynybai. 1187 m. rugsėjo mėn. Saladinas jau buvo prie Jeruzalės. Ją apsupęs leido miestiečiams už išpirką išvykti. Netrukus, spalio 2 d. Saladino kariuomenė įžengė į Jeuzalę. Vėliau miestas vėl atiteko krikščionims, tačiau Saladino pergalė prie Hatino lėmė keliems šimtmečiams krikščionių išstūmimo iš Šventosios Žemės pradžią.

Šaltiniai redaguoti

  1. http://books.google.com.pk/books?id=qWZmdPiqMbwC&pg=PT73&dq=saladin+and+other+muslim+commanders+at+the+battle+of+hattin&hl=en&sa=X&ei=DJtYT8XkEuie0QXj8rnXDQ&ved=0CEcQ6AEwBA#v=snippet&q=taqi%20al-din&f=false[neveikianti nuoroda]
  2. http://books.google.com.pk/books?id=qWZmdPiqMbwC&pg=PT73&dq=saladin+and+other+muslim+commanders+at+the+battle+of+hattin&hl=en&sa=X&ei=DJtYT8XkEuie0QXj8rnXDQ&ved=0CEcQ6AEwBA#v=snippet&q=afdal&f=false[neveikianti nuoroda]
  3. Nicolle, David (1993). Hattin 1187: Saladin's Greatest Victory. Campaign Series #19. Osprey Publishing. p. 59.
  4. Nicolle, David (1993). Hattin 1187: Saladin's Greatest Victory. Campaign Series #19. Osprey Publishing. p. 61.

Nuorodos redaguoti