Hardžio-Veinbergo dėsnis

Hardžio-Veinbergo dėsnis – populiacinės genetikos dėsnis, taip pavadintas jo atradėjų Godfrey Harold Hardy ir Wilhelm Weinberg garbei. Dėsnis teigia, kad alelių dažnis genotipe, apskaičiuojamas pagal lygtį , nesikeis kitose lytiškai besidauginančios populiacijos kartose, kol išpildomos šios sąlygos:

  1. Mutacijos nevyksta: alelių pokyčių nėra, arba vienos krypties pokyčius atsveria kitos krypties pokyčiai.
  2. Nėra genų migracijos.
  3. Poravimasis vyksta atsitiktinai.
  4. Nėra genų dreifo.
  5. Nėra atrankos: jokia atrankos jėga nepalaiko vieno genotipo labiau už kitus.
Hardžio-Veinbergo santykis dviem aleliams: horizontali ašis rodo dviejų alelių dažnį p ir q, o vertikali ašis rodo genotipo dažnius. Kiekviena linija rodo vieną iš trijų galimų genotipų.

Svarbiausia šio dėsnio išvada yra ta, kad kai alelis yra retas, heterozigotų (2pq) būna daug daugiau negu homozigotų (q2).[1]

Šaltiniai

redaguoti
  1. Martynas Yčas. Apie biologiją. Kaunas: Candela, 1994, 169 p. ISBN 9986-400-03-1.