Hapsalu pilis

Hapsalu pilis (est. Haapsalu piiskopilinnus) – viduramžių religinės, gyvenamosios ir gynybinės paskirties pastatų kompleksas Hapsalu mieste, Estijoje.

Hapsalu katedros griuvėsiai

Statybos vyko XIII a. Iš pradžių tai buvo Ozelio vyskupo rezidencija.

Istorija

Hapsalu pilis (1889 m. piešinys)

1228 m. Rygos arkivyskupas Albertas fon Bukshevdenas sujungė tris apskritis (Lėnę, Saremą ir Hyjumą) į naują vyskupiją, naujuoju vyskupu paskirdamas cistersų Diunamiundės abatą Gotfridą. Tų pačių metų spalio 1 d. Imperatorius Henrikas VII vyskupiją paskelbė viena iš Šventosios Romos imperijos valstijų, kurios ribas 1234 m. patvirtino popiežiaus legatas Vilhemas iš Modenos. Pirmoji vyskupijos sostinė buvo Lihuloje, kur buvo pastatyta mūrinė Kalavijuočių ordino tvirtovė. Norėdamas išvengti konflikto su įtakingais kalavijuočiais, vyskupas nusprendė perkelti sostinę į Pernu, tačiau po 10 metų ją sudegino lietuviai. Naująja sostine tapo Hapsalu, kur buvo pastatyta tvirtovė ir bažnyčia. Pilies statyba truko tris šimtmečius.

Pilis

Pilies bokštas, vėliau – varpinė

Drono vaizdo įrašas Hapsalu pilis

Tvirtovės statyba, plėtra ir rekonstrukcija truko kelis šimtmečius, kadangi pastatas buvo nuolat modernizuojamas ir pritaikomas naujiems ginklams. Laikoma, kad statyba buvo galutiniai baigta vyskupo Johano IV Kievelo valdymo laikotarpiu (1515–1527). Pilies plotas – daugiau 30 000 km², gynybinių sienų storis svyravo nuo 1,2 iki 1,8 m, jų aukštis – apie 10 m (vėliau sienų aukštį padidino iki 15 m). Vakarinėje pilies dalyje buvo pastatytas 29 m aukščio bokštas, vėliau naudotas kaip varpinė. Vidiniai grioviai su blindažais patrankoms buvo pastatyti Livonijos karų (1558–1582) metu. Per šiuos karus pilis smarkiai nukentėjo – ypač mažosios pilies sienos ir išorinės fortifikacijos.

XVII a., kai švedai pradėjo kontroliuoti Estijos kunigaikštystę, pilis nustojo būti naudojama gynybos tikslams. 1710 m., Šiaurės karo metu, Estija atsidūrė Rusijos valdžioje. Petro I įsakymu pilies gynybinės sienos buvo dalinai nugriautos. Hapsalu pilis pavirto griuvėsiais.

Šv. Mykalojaus katedra

Katedros vidus

Ši katedra buvo Ozelio vyskupijos kapitulos ir vyskupo rezidencija. Tai didžiausia vienos navos katedra Baltijos šalyse. Jos plotas – 425 m², aukštis – 15,5 m.

Pirmąjį kartą bažnyčia paminėta Hapsalu statute, kuriame miesto steigėjas, vyskupas Hermanas, rašė:

Pastatę katedrą Hapsalu ir aprūpinę mūsų kanauninkus tinkamu būstu ir pajamomis, nustatėme, kad tam tikroje vietoje bus miestas. Kiekvienas, kuris pasirinks šią vietą savo gyvenamąja vieta, gyvens su mumis, galės susirinkti čia ir ras prieglobstį. Jeigu reikės, ginsime bažnyčią visomis turimomis priemonėmis. Ozelio vyskupijos vyskupas Hermanas

Pastatytoje 1260 m. bažnyčioje matomi romanikos ir gotikos architektūros bruožai. Bažnyčioje daug romaninių augalinių ornamentų, bei tipiniai gotikiniai žvaigždėti skliautai. Be to, romaninis portalas yra užbaigtas gotikine vimperga, kurios arkoje yra išpjova šventojo statulai. Vidaus sienos buvo nutapytos, grindyse – daug epitafijų dvasininkams ir reikšmingiems bajorams. Antroje XIV a. pusėje buvo pastatyta unikali apvali krikšto koplyčia.

Livonijos karų metu Estija tapo Švedų karalystės dalimi. Katedra tapo liuteronų bažnyčia, pradėta vadinti pilies bažnyčia. 1625 m. karalius Gustavas II Adolfas pardavė Hapsalu miestelį kartu su pilimi bei aplinkinėmis žemėmis grafui Jokūbui De la Gardiemui, kuris planavo paversti griūvančią tvirtovę šiuolaikine pilimi. Patarėju buvo pakviestas dirbti Arentas Paseras, žinomas skulptorius bei architektas.

Motinos altorius

1688 m. kovo 23 d. sudegė bažnyčios vario plokštele dengtas stogas, tačiau buvo gana greitai atstatytas. Per 1726 m. audrą stogas vėl buvo sunaikintas, tačiau nuskurdusi kongregacija neturėjo pinigų jos atstatymui, todėl persikėlė į miesto bažnyčią. XIX amžiuje pilies ir bažnyčios griuvėsiai buvo rekonstruoti į romantišką pilies kompleksą.

1886–1889 m. bažnyčia buvo renovuota ir atstatyta. Sunaikintas romaninis portalas buvo pakeistas pseudo-gotikiniu portalu, sienų tapyba – uždengta, kapai – pernešti. 1889 m. spalio 15 d. čia buvo laikomos pirmos mišios šv. Mikalojaus intencija.

Sovietinės okupacijos metu, 1940 m., bažnyčia buvo uždaryta. Antrojo pasaulinio karo metu pamaldos vis dar buvo laikomos, tačiau 1944 m., į ją įsiveržė chuliganai ir sunaikino altorių, vargonus, kėdes ir langus. 1946 m. kongregacija prašė sovietų valdžią įrašyti bažnyčią į saugomų paminklų sąrašą, tačiau nesėkmingai. Bažnyčia ilgai stovėjo tuščia; kurį laiką buvo naudojama saugoti grūdus, net planuojama buvo perstatyti ją į baseiną. Motinos dienos proga, 1992 m., buvo pašventintas Motinos altorius, įamžinantis žuvusias sovietų okupacijos metu motinas. Mergelės Marijos ir kūdikio skulptūros autorius – skulptorius Hille Palm.

Baltosios Damos legenda

Pasak legendą, per rugpjūčio mėnesio pilnaties naktis ant vidinių koplyčios sienų pasirodo moters vaiduoklis – Baltoji Dama.

Ozelio vyskupų valdymo laikotarpyje kiekvienas kanauninkas, pagal vienuolyno regulas, turėjo gyventi tyrą ir pavyzdingą gyvenimą. Bendravimas su moterimis buvo uždraustas – už šios taisyklės sulaužymą grėsė mirties bausmė. Legenda pasakoja, kad vienas kanauninkas įsimylėjo merginą ir atsivedė ją paslapčia į pilį. Ilgą laiką ji sėkmingai slėpėsi, apsimesdama choro dalyviu. Tik atvykęs į pilį vyskupas įtarė, kad „jaunas dainininkas“ gali būti moterimi, ir įsakė patikrinti jos lytį.

Kai buvo išaiškinta, kad tai – mergina, vyskupas sukvietė tarybą, kuri nusprendė, kad kanauninkas turi būti pasodintas į kalėjimą ir ten numarintas badu, o ji turi būti užmūryta koplyčioje. Statybininkai paliko mažą skylę sienoje, ir užmūrijo vargšą merginą su duonos gabalėliu ir puodeliu vandens. Kurį laiką buvo girdėti pagalbos prašymo šauksmai. Jos siela, negalinti rasti ramybės, jau šimtmečiais aprauda savo mylimąjį ir įrodo, kad meilė yra nemirtinga pasirodydama baptisterijos lange

Per rugpjūčio pilnatį prie Hapsalu pilies vyksta Baltosios Damos muzikinis festivalis.

Hapsalu pilis

Šaltiniai

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.