Hagiografija

Hagiografija (sen. gr. ἅγιος = hagios 'šventas' + sen. gr. -γραφία = -graphia 'rašymas') – literatūros kūrinys, pateikiantis šventųjų gyvenimo aprašymus, platesne prasme – adoracinė, idealizuota kokio nors šventojo, kunigo, vienuolio, pamokslininko biografija įvairiose pasaulio religijose. Hagiografijose pateikiami aprašomų asmenų padaryti stebuklai, taip pat stebuklingi nutikimai, susiję su jų palaikais, kapavietėmis. Hagiografui tenkanti užduotis – surinkti visą įmanomą medžiagą apie šventąjį, parengti tekstą pagal geriausias tekstinės kritikos praktikas ir interpretuoti medžiagą pagal literatūrinius, istorinius ir kitus susijusius kriterijus. Hagiografijose ne tik plačiai atskleidžiamas aprašomo asmens gyvenimas, tačiau tai yra ir vertingas istorinis šaltinis, kur aprašomi ne tik konkretaus laikmečio tikėjimai, bet ir buities sąlygos, istoriniai įvykiai, ir kita, kas paprastai nepatenka į įprastus istorinius šaltinius.

Sikhų guru Nanako hagiografijos rankraštis

1908 m. lenkiška hagiografija „Šventųjų gyvenimai“ (Żywoty świętych)

Krikščioniškos hagiografijos pradėtos kurti jau II a. – pradžioje tai buvo martirologai (kankinių sąrašai), iš kurių sudaryti „Kankinių darbai“ (Acta martyrum) ir kalendoriai. Nuo IV a. pradėtos rašyti išsamesnės hagiografijos – šv. Atanazas pagal graikų filosofų gyvenimo aprašymus parašė „Antano gyvenimą“ (Vita Antonii). Vėliau hagiografijos veikalų parašė Eusebijas Cezarėjietis, Paladijus, Jeronimas Stridonietis ir kiti. Pradžioje hagiografijų žanras buvo paplitęs Bizantijoje, vėliau pagal šį pavyzdį išplito ir Vakarų Europoje. IV–V a. jų sukūrė Grigalius Tūrietis, Grigalius I Didysis („Dialogai“ – šv. Benedikto gyvenimas). Pradėta plačiau aprašinėti pasaulietinį būsimų šventųjų gyvenimą, kankinystę, stebuklus, kultus. XIII a. Jokūbas Voradžinietis parengė vieną svarbiausių viduramžių hagiografinių rinkinių – „Aukso legendą“ (Legenda aurea).

XVI–XVII a. pradėta kritiškai vertinti ankstesnius hagiografijos veikalus. Nuo 1643 m. leidžiamas kalendoriaus seka išdėstytas sąvadas Acta Sanctorum (nuo 1882 m. leidžiami jo papildymai ir būsimų tomų medžiaga Analecta Bollandiana). Dar buvo leidžiami vienuolijų (Acta sanctorum ordinis sancti Benedicti 9 t. 1668–1701 m.), tautų (Acta sanctorum Hungariae 1743 m.) šventųjų gyvenimų aprašymai. XX a. hagiografijos veikalams būdinga didesnis kriticizmas, išsamesnė asmens šventumą įrodančių faktų ir dokumentų analizė.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pirmosios hagiografijos buvo lenkiškos, rašytos apie vietos šventuosius – Kazimierą, Mykolą Giedraitį, Juozapatą Kuncevičių. 1579 m. Petras Skarga išleido „Gyvenimai šventųjų“ (Żywoty świętych). Pirma hagiografija lietuvių kalba – Motiejaus Valančiaus Živatai šventųjų (1858 m.).

Hinduistinės hagiografijos pateikiamos įvairiais literatūriniais žanrais (kaip puranos, čaritros, epai ir kt.). Juose be šventųjų gyvenimo aprašymo dažnai pateikiami ir kiti susiję įvykiai, neretai hagiografijos poleminės. Dėl žodinės kultūros viršenybės Indijoje, tradicinės hinduistinės hagiografijos pateikiamos rečituojamų tekstų, religinių dainų forma.

Budizme išskiriama keletas hagiografinių korpusų – apadanos (Pali kanono dalis apie vienuolius Budos amžininkus), Mahavastu (mahasanghikos mokyklos tekstas apie Budos Šakjamunio ir ankstesnius jo gyvenimus), Budhavanša (Budos Gautamos ir 24 ankstesnių budų gyvenimai), taip pat apie Budos gyvenimus rašoma džatakose. Sukurta daug hagiografijų apie atskirus bodhisatvas.

Islame prie hagiografijų galima priskirti sufijų gyvenimų aprašymus. Apie XI a. sukurtas sufijų gyvenimų rinkinys ṭabaqāt, paremtas Abd al Rahmano Solami iš Nišapūro veikalu Ṭabaqāt al-ṣufiya. Ankstyvųjų hagiografijų pirminė paskirtis buvusi apginti misticizmą ir jo pasekėjus nuo konservatyvių islamo teologų, pabrėžiant, kad sufijų poelgiai atitinka islamo ir pranašo Muchamado dvasią. Palaipsniui pradėjo plisti hagiografijos aprašančios atskirų sufijų šeichų gyvenimus, neretai parašytos jų mokinių ar giminių. Tokių kūrinių paskirtis buvo sutelkti pasekėjų bendruomenę, išaukštinti ją virš aplinkinių.