Gunaras Anatolijus Janovskis
| Gunaras Anatolijus Janovskis latv. Gunars Anatolijs Janovskis | |
|---|---|
| Gimė | 1916 m. vasario 8 d. Helsinkis |
| Mirė | 2000 m. balandžio 27 d. (84 metai) Krikas, Nortamptonšyro grafystė, Anglija |
| Veikla | latvių rašytojas |
| Žymūs apdovanojimai | |
Gunaras Anatolijus Janovskis (latv. Gunars Anatolijs Janovskis, 1916 m. vasario 8 d. Helsinkis – 2000 m. balandžio 27 d. Krikas, Nortamptonšyro grafystė, Anglija; palaidotas Rygoje) – latvių rašytojas.
Biografija redaguoti
Tėvas Rusijos imperijos laivyno tolimojo plaukiojimo kapitonas. Nuo 1921 m. gyveno Rygoje. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1946–1947 m. studijavo Bonos universitete. 1947 m. išvyko į Angliją, dirbo fermeriu.
Kūryba redaguoti
Romanuose „Sola“, Prie Tomo ir kituose vaizduojama latvių legionierių likimas, romane „Šešėlių menuetas“ – romantiška Heidelbergo atmosfera, „Žuvėdros šaukia audrą“, „Žmonės prie jūros“ – prieškario Latvija.[1]
Bibliografija redaguoti
- Sola (Sōla), 1963 m.,
- Be kelio (Bez ceļa), 1965 m.
- Prie Torno (Pie Tornas), 1966 m.,
- Virš Trento migla (Pār Trentu kāpj migla), 1966 m.,
- Po visuotinio teismo (Pēc pastardienas), 1968 m.,
- Šešėlių menuetas (Ēnu menuets) 1969 m.
- Balsai už tamsos (Balsis aiz tumsas), Grāmatu draugs, 1972 m.
- Žuvėdros šaukia audrą (Kaijas kliedz vētru), 1977 m.,
- Žmonės prie jūros (Ļaudis pie jūras), 1987 m.
- Miestas prie upės (Pilsēta pie upes), 1993 m.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Silvestras Gaižiūnas. Gunaras Anatolijus Janovskis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 524 psl.