Gulbė trimitininkė

Cygnus buccinator

Gulbės trimitininkės (Cygnus buccinator)

Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), ^[1]

Karalystė:	Gyvūnai ( Animalia)
Tipas:	Chordiniai ( Chordata)
Klasė:	Paukščiai ( Aves)
Būrys:	Žąsiniai paukščiai ( Anseriformes)
Šeima:	Antiniai ( Anatidae)
Gentis:	Gulbės ( Cygnus)
Pogentė:	Tikrosios gulbės ( Cygnus)
Rūšis:	Gulbė trimitininkė ( Cygnus buccinator)

Binomas

Cygnus buccinator
Richardson, 1831

Gulbės trimitininkės (Cygnus buccinator) Šiaurės Amerikoje paplitimo arealas, pagal 2016 m. BirdLife International ir tarptautinę raudonąją knygą:

. perėjimų

. neperinčios

. sėslios

Gulbių trimitininkių trimitavimas

Gulbė trimitininkė (Cygnus buccinator) – žąsinių (Anseriformes) būrio, gulbių (Cygnus) genties, tikrųjų gulbių (Cygnus) pogentės labai stambi vandens paukščių rūšis.

Paplitimas ir biotopas redaguoti

Savaime paplitusios Šiaurės Amerikoje (Kanadoje ir JAV). Gyventi renkasi pirmykštes šlapynes su gėlojo vandens negiliais, iki 2 m gylio ežerais ar kitais vandens telkiniais, su gausia vandens augalija, kuo atokiau žmonių ūkinės veiklos, ypač perėjimo metu.

Žiemojančios apsistoja prie neužšalančių upių žiočių, dideliuose ežeruose ar upėse, kurios žiemos metu bent dalinai būna neužšalusios. Kartais ganosi apdirbamuose laukuose.

Išvaizda ir matmenys redaguoti

Suaugusios gulbės trimitininkės turi visiškai baltą plunksninį apdarą, bet snapas ir kojos yra juodi. Nesubrendę paukščiai pilkai rudi.

Tai stambiausia Šiaurės Amerikos žemyne vietinių paukščių rūšis, antra pagal stambumą gulbių genties rūšis, penkta pagal stambumą skraidanti paukščių rūšis, penkiolikta pagal dydį pasaulyje paukščių rūšis. Patinai yra stambesni už pateles.

Vidutinis patinų kūno svoris: 11,6 kg (10,9–12,7 kg).
Vidutinis patelių kūno svoris: 9,4–10,3 kg
Maksimalus kūno svoris: 17,2 kg.
Vidutinis kūno ilgis (patino): 138–165 cm.
Maksimalus kūno ilgis: 183 cm.
Išskėstų abiejų sparnų ilgis nuo 185 iki 250 cm.
Išskėstų abiejų sparnų maksimalus ilgis: 3,1 m.
Snapo ilgis: 10,5–12 cm.

Gulbės trimitininkės savo išvaizda labai panašios į kanadines mažasias gulbes (Cygnus columbianus columbianus), tačiau pastarosios žymiai mažesnės, jų kaklas dvigubai trumpesnis už gulbės trimitininkės patino kaklą, taip pat mažosios kanadinės gulbės snapo šone, tarp akies ir šnervės yra nedidelė, ryški geltona dėmelė.

Gulbės trimitininkės pagal kūno stambumą beveik tapačios gulbėms nebylėms (Cygnus olor). Bet atskirti jas galima pagal gulbės nebylės oranžinį ar rausvai oranžinį snapą, virš kurio yra gerai išsiskiriantis, tik nebylėms būdingas juodas gumbas. Skirtingai nei gulbės nebylės, gulbės trimitininnkės kaklą laiko ištiestą.

Gyvenimo būdas, amžius redaguoti

Dalis jų populiacijos gyvena sėsliai, kita dalis yra migrantai. Poras sudaro būdamos 5–7 metų amžiaus, ir kaip visos gulbės, dažniausiai poruojasi visam gyvenimui, nors dalis individų poruojasi daugiau nei vieną kartą. Kai kurie patinai praradę savo patelę, vėliau jau nesiporuoja. Lizdui vietą pasirenka mažiau nei 180 metrų atstumu nuo vandens telkinio pakrantės. Lizdą krauna abu poros nariai iš vandens augalijos, viksvų, apie 14–35 dienas. Taip pat lizdą susisuka ant ondatrų arba kanadinių bebrų slėptuvių, bebrų užtvankų, ant plaukiojančios augalijos ir kitų mažų salelių, arba žmonių padarytų dirbtinių platformų. Šių gulbių pora lizdą naudoja dažniausiai daugelį metų. Lizdas gali siekti iki 3,3 metro skersmens ir iki 0,91 m aukščio, o pačio lizdo dubens skersmuo 25,4–40,6 cm, su 10–20 cm gylio duobe, kuri paprastai išklota su keletu plunksnų. Jame vidutiniškai deda 4–6 kiaušinius, nors jų gali būti nuo 3 iki 12. Kiaušiniai dideli, tikriausiai didžiausi tarp visų skraidančių paukščių rūšių, jų skersmuo 73 mm, ilgis 113,5 mm, svoris apie 320 g. Kiaušinius dažniausiai peri patelė 32–37, bet jauniklius augina abu tėvai. Po išsiritimo, dar nepraėjus parai, jaunikliai sugeba plaukti, o po 90–122 dienų, jaunikliai jau geba ir skraidyti.

Gulbės trimitininkės daugiausia yra augalėdės, tai yra minta įvairia augalija, bet kartais neatsisako nedidelių žuvelių ir jų ikrų. Jaunos gulbės trimitininkės taip pat minta vandens vabzdžiais, kol vėliau pereina prie vandens augalijos – valisnerijų, Hippuris, plūdeninių, dumblių, Zizania. Žiemą daugiau maitinasi sausumos augalais ir uogomis – mėlynėmis, spanguolėmis, lubinais, želmenimis, svidrėmis. Grūdų pasėliai, įskaitant javai ir miežiai, bei šakniagumbiai, kaip bulvės ir morkos taip pat sudaro tam tikrą dalį jų žiemos dietos .

Yra žinoma patelė, laisvėje išgyvenusi 26 metus ir 2 mėnesius, o kitas individas nelaisvėje yra išgyvenęs 33 metus.

Populiacijos istorija redaguoti

1600–1800 m. gulbės trimitininkės buvo intensyviai medžiojamos pramogaujant, mėsai, dėl plunksnų ir odos, tad buvo beveik išnaikintos. Hadsono įlankos kompanija per metus jų sugaudydavo tūkstančius, o per 1853–1877 m. laikotarpį buvo nužudyta 17 671 gulbių trimitininkių. Edward Preble 1908 m. rašė apie sumedžiojamų gulbių mažėjimą; anot jo, 1854 m. šių paukščių buvo sumedžiota 1 312 individų, o 1877 m. tik 122.

Siekiant jas išsaugoti, po 1918 m. jų medžioklė buvo uždrausta, o 1929 m. buvo išskirta jų apsaugai teritorija. 1935 m. buvo belikę 69 žinomi individai, kurie žiemojo apie Jeloustono nacionalinį parką.^[2]

1950 m. buvo atrasta keleto tūkstančių gulbių trimitininkių populiacija, vasarą gyvenanti pietinėje Aliaskoje.

Per 2000–2005 m. laikotarpį gulbių trimituotojų patrigubėjo, nuo 11 156 iki 34 803 individų. 2015 m. jų populiaciją jau sudarė 63 016 individų.^[3]

Galerija redaguoti

Gulbės trimitininkės portretas
Gulbės trimitininkės kojos
Besiporuojančios gulbės trimitininkės Aliaskos Kenajaus laukinės gamtos nacionaliniame rezervate
Gulbės trimitininkės skrydyje (Misūrio valstija)
Gulbės trimitininkės ant ondatrų namelio
Gulbės trimitininkės valosi plunksnas
Gulbė trimitininkė su jaunikliais
Jauniklis Sinsinačio zoologijos sode (Ohajo valstija, JAV)
Brandaus amžiaus gulbė trimitininkė Kalgario zoologijos sode (Albertos provincija, Kanada)
Gulbės trimitininkės besimaitinančios pasėliuose
Trys gulbės trimitininkės besimaitinančios vandens telkinyje
Gulbė trimitininkė su trimis jaunikliais prie Vudo ežero (Wood Lake) (Britų Kolumbija)
Gulbės trimitininkės Sidskadžio laukinės gamtos nacionaliniame rezervate
Gulbės trimitininkės Sidskadžio laukinės gamtos nacionaliniame rezervate (Seedskadee National Wildlife Refuge)
Gulbė trimitininkė
Gulbė trimitininkė

Šaltiniai redaguoti

↑ „IUCN Red List - Cygnus buccinator“. IUCN Red list. Nuoroda tikrinta 2016-10-01.
↑ calacademy.org / Herald Swans' Reprise, by Nora Steiner Mealy, Vol. 51:2 | Spring 1998
↑ archive.org / The 2015 North American Trumpeter Swan Survey; U.S. Fish & Wildlife Service (Compiled by Deborah J. Groves U.S. Fish and Wildlife Service Division of Migratory Bird Management Juneau, Alaska March 2017)

allaboutbirds.org / Trumpeter Swan

Nuorodos redaguoti

Vikiteka: Gulbė trimitininkė – vaizdinė ir garsinė medžiaga

itis.gov / Cygnus buccinator Richardson, 1831
birdlife.org / Trumpeter Swan Cygnus buccinator
animaldiversity.org / Cygnus buccinator trumpeter swan
audubon.org / Trumpeter Swan Cygnus buccinator
ebird.org / Trumpeter Swan
britannica.com / Trumpeter swan
youtube.com / Trumpeter Swans 2017

[1] „IUCN Red List - Cygnus buccinator“. IUCN Red list. Nuoroda tikrinta 2016-10-01.

[2] y.org / Herald Swans' Reprise, by Nora Steiner Mealy, Vol. 51:2 | Spring 1998

[3] rchive.org / The 2015 North American Trumpeter Swan Survey; U.S. Fish & Wildlife Service (Compiled by Deborah J. Groves U.S. Fish and Wildlife Service Division of Migratory Bird Management Juneau, Alaska March 2017)

[1]

[2]

[3]