Gudžarato istorija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Gudžaratas (gudž. ગુજરાત) – istorinis Pietų Azijos subregionas, kuris sudaro didžiąją dalį dabartinės Indijos Gudžarato valstijos. Jame vyrauja gudžaratų etninė grupė, kalbanti gudžaratų kalba.

Indijos istorinis regionas Gudžaratas ગુજરાત
Šalis	Indija (Gudžaratas)
Tautos	gudžaratai
Kalba	gudžarati
Miestai	Ahmedabadas, Gandinagaras, Suratas

Geografija

Gudžarato fizinis žemėlapis

Gudžaratas užima didelę derlingą Gudžarato lygumą, nusidriekusią vakarinėje Indijoje, kurią vagoja gausios upės. Tarp jų didžiausios – Sabarmati, Tapi ir Narmada. Gudžaratas yra prie Arabijos jūros, kuri skalauja jo pietvakarinius krantus. Didžiąją dalį Gudžarato regiono sudaro Katiavaros pusiasalis. Dvi Arabijos jūros įlankos dalina visą regioną į tris dalis. Šiauriausia dalis dar vadinama Anarta, pusiasalio dalis – Sauraštra, o pietrytinė – Lata.

Šiaurėje Gudžaratą riboja Kučo rana – druskinga dykuma, kuri atskiria regioną nuo istorinio Sindo. Šiaurės rytuose Gudžaratas ribojasi su Radžastanu (Marvaru). Vakaruose regioną uždaro kalnuotos teritorijos, kuriose vyrauja bhilų gentys. Jos atskiria Gudžaratą nuo Mevaro ir Malvos istorinių regionų. Pietuose Gudžaratas siekiasi su Maharaštra.

Istorija

Senovės istorija

Nors Gudžarato istorija nėra tokia sena, kaip Indo upės slėnyje buvusių Sindo ir Pandžabo, pirmosios valstybės čia suklestėjo jau III tūkst. pr. m. e. Jos priklausė Indo civilizacijai, ir regione aptinkama apie 50 tuometinių gyvenviečių. Svarbiausios iš jų yra Lotalas (didžiausias civilizacijos uostas), Dholavira ir Gola Dhoras. Vietos gyventojai palaikė aktyvius ryšius su šumerais, egiptiečiais, Dilmunu.

II tūkst. pr. m. e. pirmoje pusėje Indo civilizacija nunyko, Gudžarate keitėsi etninė sudėtis: kraštą apgyvendino indoeuropiečiai arijai. I tūkst. pr. m. e. čia formavosi gentinės arijų valstybėlės – džanapados, kurių svarbiausios buvo Anarta, Sauraštra ir Surparaka. Jos išvengė Achemenidų imperijos užkariavimų VI a. pr. m. e., bet IV a. pr. m. e. Gudžarato karalystes prisijungė Maurjų karalius Čandragupta ir paskyrė čia vietininką. Vietininkų rezidencijai pasirinktas Džunagadas. Maurijai įvedė budizmą, o karalius Ašoka išpuošė administracinį centrą naujais pastatais.

Viduriniosios karalystės

Maitrakų dinastijos architektūra

Po to, kai II a. pr. m. e. Maurjų hegemonija krašte nusilpo, dėl Gudžarato varžėsi įvairios Indijos karalystės, kurių dinastijos buvo kilę iš vakarų, rytų ir pietų. Pirmiausia čia įsigalėti bandė Indo-graikų karalystė, vėliau čia valdžią susigrąžino Maurjų palikuonys iš Udžaino, I a. pr. m. e. Gudžaratą prisijungė sakų gentys, kurios čia valdė kaip Vakarų satrapai. Jiems valdant, suklestėjo Gudžarato uostas Bharuchas.

V a. Gudžaratą trumpam prijungė Guptų imperija, tačiau 475 m. Valabhipuroje įsigalėjo vietinė Maitrakų dinastija, kuri tapo nepriklausoma nuo Guptų. Kadangi Maitrakai valdė iki VIII a., krašte atkurta ramybė, suklestėjo įvairios religijos, buvo statomi architektūros paminklai, suklestėjo vienas svarbiausių Indijos universitetų. Tuo metu krašte lankėsi kinų keliautojai, kurie aprašė vietos gyventojus ir kultūrą.

VIII a., musulmonų invazijų fone, didžiąją dalį Indijos subkontinento dalinosi trys imperijos. Gudžaratas priklausė vienai iš jų – Gudžarų-Pratiharų dinastijai, kuri valdė iš Udžaino, nors dėl regiono taip pat varžėsi Palų imperija ir Raštrakutų dinastija. Gudžarai-Pratiharai sėkmingai atmušė arabų antpuolius ir nepasidavė Kalifato ambicijoms prisijungti Indijos subkontinentą.

Modheros Saulės šventykla

Naujo stabilumo laikotarpio Gudžaratas pasiekė X a. įsitvirtinus Solankių dinastija, kuri savo sostine padarė Anhilpurą. Ji tapo vienu didžiausių miestų Indijoje, o visas regionas klestėjo dėl intensyvios prekybos su pasauliu. Solankiai rūpinosi menais, suklestėjo savitas architektūrinis stilius. Jų laikais pastatyti tokie puikūs statiniai kaip Somnato šventykla, Modheros saulės šventykla, Raniki vavas ar Taranga.

Musulmoniškos dinastijos

Solankiams sėkmingai pavyko atmušti musulmonų invazijas iš vakarų, tačiau jos tapo vis intensyvesnės. 1243 m. Solankius pakeitė Vaghelų dinastija, valdžiusi iš Dholkos, kurią 1299 m. nukariavo Delio sultonatas. Sultonas Alaudinas Childži suniokojo Anhilpurą. Taip regione prasidėjo musulmoniškų dinastijų viešpatavimas.

XIV a. sultonatui byrant, Gudžarato valdytojas pasinaudojo proga ir įkūrė Gudžarato sultonatą. Jo sostine tapo Ahmedabadas, o Bharuchas išliko svarbus jūrinis uostas. Sultonai palaikė draugiškus ryšius su musulmonų kraštais, iš kur į Gudžaratą plūdo musulmoniška kultūra. Čia įtaką didino ir Europos prekybininkai, pirmiausia portugalai ir britai.

1572 m. Akbaras Didysis nukariavo Gudžarato sultonatą ir prijungė jį prie Mogolų imperijos. Regionas tapo valdomas kaip vienas iš subahų. Ahmedabadas išliko subaho administraciniu centru, bet Bharuchą nustelbė naujas prekybinis uostas – Suratas. Jis tapo vienu iš judriausių pasaulio uostų, neretai lyginamas su tuometine Venecija ar Pekinu.

XVII a. Mogolų galia silpo, ir neramumais naudojosi ir Europos kolonijinės imperijos. Portugalams Gudžarate pavyko įsigyti keletą enklavų – Diu, Damaną, Dadrą ir Nagar Havelį, kuriuos prisijungė prie Portugalijos kolonijinės imperijos. Britų imperija įgijo faktoriją Surate.

Britų laikotarpis ir nepriklausomybė

XVII a. pabaigoje Gudžaratą užvaldė Maratų imperija iš Maharaštros, o XIX a. pradžioje beveik visą regioną kontroliavo Britų Indija. Regione reiškėsi ypač spartus feodalinis susiskaldymas, dėl kurio jį sudarė šimtai smulkių valstybėlių, kurios pripažino britų valdžią. Didžiausia jų buvo Gaekvadų dinastija su sostine Barodoje.

Indijai gavus nepriklausomybę 1947 m., Gudžarato valstybėlės nusprendė prisijungti prie jos, o ne prie musulmoniško Pakistano. Visas regionas buvo įjungtas į Bombėjaus valstiją, nuo kurios 1960 m. atskirta Gudžarato valstija. 1970 m. jos sostinė iš Ahmedabado perkelta į naujai suprojektuotą Gandinagarą.