Grupinė psichoterapija

Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų.
Jei galite, pakoreguokite stilių, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.

Manoma, kad šis straipsnis yra beviltiškas.
Jo turinys, struktūra, stilius ar kitos savybės yra tokios, kad jo neįmanoma pritaikyti enciklopedijai.
Priežastis atskirai nesukonkretinta, bet jei ji neakivaizdi, tai gali būti nurodyta istorijoje ar aptarime.
Jei galite parašyti šį straipsnį iš naujo, tegul ir kelis kartus mažesnį, taip ir padarykite!

Grupinė psichoterapija arba psichoterapinė grupė – viena iš psichoterapijos formų, kai konkrečiam tikslui suburta grupė žmonių, padedant specialistui, reguliariai susitinka psichologiniam darbui: sprendžia vidinius konfliktus, mokosi atsipalaiduoti, bendrauti, pažinti save.

Istorija redaguoti

Šiuolaikinės grupinės psichoterapijos pradininkais laikomi XX amžiaus pradžioje JAV dirbę psichoterapeutai Joseph H. Pratt, Trigant Burrow ir Paul Schilder.^[1] Vėliau grupinę psichoterapiją plėtojo Jacob L. Moreno, Hyman Spotnitz ir Irvin Yalom. Pastarojo grupinės psichoterapijos modelis tapo įtakingas tiek JAV, tiek likusiame pasaulyje.^[2]

Terapiniai principai, pagal Irvin Yalom redaguoti

Irvin Yalom išskyrė šiuos pagrindinius terapinius principus, taikomus dirbant psichoterapinėje grupėje:^[3]

Universalumas – tai patyrimas grupėje, kad visų žmonių problemos yra panašios. Ši patirtis padeda grupės nariams pajausti didesnį tarpusavio artumą, pradėti labiau save vertinti.
Altruizmas – grupėje nariai gali padėti vieni kitiems, patyrimas, kad gali kažką duoti kitam, didina savivertę, lengvina bendravimą.
Vilties, tikėjimo stiprinimas – grupės narius gali įkvėpti ir padrąsinti tie grupės nariai, kurie panašius sunkumus yra įveikę anksčiau.
Pirminės šeimos įtakos naujas įsisąmoninimas – grupės nariai dažnai nesąmoningai identifikuoja grupės vedantįjį ir narius kaip savo vaikystės šeimos narius. Grupės vedančiojo interpretacijos gali padėti geriau suprasti vaikystės daromą įtaką dabartiniam grupės narių gyvenimui.
Socialinių įgūdžių vystymas – saugi ir palaikanti atmosfera grupėje skatina grupės narius išbandyti naujus bendravimo būdus, pvz: dalintis jausmais, rūpintis ir palaikyti kitus.
Egzistenciniai faktoriai – grupėje mokomasi prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir savo sprendimų pasekmes.
Katarsis – tai išsilaisvinimas iš emocinės įtampos laisvai išreiškiant susikaupusius jausmus. Grupės nariai saugioje aplinkoje pasidalinę savo išgyvenimais, gali išsivaduoti iš ilgai kamavusių gėdos ir kaltės jausmų.
Mokymasis pažinti save – grupės nariai ima geriau save suvokti bendraudami ir gaudami grįžtamąjį ryšį iš kitų.

Šaltiniai redaguoti

↑ Daniel Shuen Sheng Fung & Beng Yeong Ng (2017), Mental Health Of A Nation, World Scientific Publishing Company, p. 120, ISBN 978-981-320-693-9
↑ Bruce L. Moon (2016), ART-BASED GROUP THERAPY: Theory and Practice (2nd Ed.), Charles C Thomas Publisher, p. 14, ISBN 978-0-398-09115-6
↑ Yalom ID, Leszcz M (2005). The theory and practice of group psychotherapy (5th ed.). New York: Basic Books. p. 272. ISBN 978-0-465-09284-0.

[FungNg2017-1] Daniel Shuen Sheng Fung & Beng Yeong Ng (2017), Mental Health Of A Nation, World Scientific Publishing Company, p. 120, ISBN 978-981-320-693-9

[Moon2016-2] Bruce L. Moon (2016), ART-BASED GROUP THERAPY: Theory and Practice (2nd Ed.), Charles C Thomas Publisher, p. 14, ISBN 978-0-398-09115-6

[3] Yalom ID, Leszcz M (2005). The theory and practice of group psychotherapy (5th ed.). New York: Basic Books. p. 272. ISBN 978-0-465-09284-0.

[1]

[2]

[3]