Grigorijus Potiomkinas
| Grigorijus Potiomkinas rus. Григорий Александрович Потёмкин | |
|---|---|
| |
| G. Potiomkinas | |
| Gimė | 1739 m. rugsėjo 24 d. Čižovo k., Smolensko gubernija |
| Mirė | 1791 m. spalio 16 d. (52 metai) prie Sen. Redenių k., Moldavijos kunigaikštystė |
| Veikla | Rusijos imperijos karinis ir valstybės veikėjas, generolas feldmaršalas |
 Vikiteka |
Grigorijus Potiomkinas |
Grigorijus Potiomkinas (rus. Григорий Александрович Потёмкин; 1739 m. rugsėjo 24 d. Čižovo k., Smolensko gubernija – 1791 m. spalio 16 d. prie Sen. Redenių k., Moldavijos kunigaikštystė) – Rusijos imperijos karinis ir valstybės veikėjas, Taurijos šviesiausiasis kunigaikštis, imperatoriškojo Juodosios jūros laivyno kūrėjas, generolas feldmaršalas.[1] Vadovavo Krymo prijungimui ir vystymui Rusijos imperijoje, kur valdė didžiulius žemės plotus. Įkūrė daugelį pietinių gubernijų miestų, įskaitant šiuolaikinius regioninius centrus: Dniprą (1776), Chersoną (1778), Sevastopolį (1783), Mykolajivą (1789). Garsėjo kaip imperatorės Jekaterinos II favoritas.[2]
.jpg)
Biografija redaguoti
G. Potiomkinas gimė Smolensko dvarininko iš Potiomkinų dinastijos šeimoje, Čižovo dvare. Anksti neteko tėvo, buvusio kariškio, todėl augo ir buvo auklėjamas savo motinos Maskvoje, mokėsi mokykloje užsieniečių kvartale. 1755–1760 m. studijavo Maskvos universitete, bet buvo iš jo pašalintas dėl nepatenkinamo lankomumo. Nuo 1761 m. tarnavo raitelių gvardijoje.
Dalyvavo 1762 m. rūmų perversme, po kurio sostą užėmė Jekaterina II. Jis atkreipė į save imperatorės dėmesį, tapo jos favoritu. 1762 m. paskirtas rūmų kamerjunkeriu, išsaugant pareigas ir atlyginimą pulke, suteikiant nuosavybę į 400 valstiečių. 1765 m. pakeltas į raitelių gvardijos poručikus.
1767 m. valstybės komisijoje buvo kitatikių deputatų globėjas. 1768 m. paskirtas imperatorės rūmų kamerheriu. 1769 m. išėjo savanoriu į Rusijos–Turkijos karą. Pasižymėjo mūšiuose prie Chotyno, Fokšanio, Largos, Kahulo, sumušė turkus ties Olta, sudegino Cybrus, užgrobdamas daug turkų laivų. 1770 m. generolas majoras Potiomkinas buvo apdovanotas III laipsnio Šv. Georgijaus ordinu.
1770–1771 m. tarnavo Sankt Peterburge. 1774 m. tapo generolu poručiku. Palaikė glaudžius santykius ir susirašinėjo su imperatore.
1774 m. paskirtas Novorosijos, Azovo ir Astrachanės generalgubernatoriumi. Valdė visą pietinę Rusijos dalį, vadovavo tvirtovių ir miestų, Juodosios jūros laivyno statybai. 1774 surengė baudžiamąją ekspediciją prieš Jemeljano Pugačiovo vadovaujamus sukilėlius, 1775 sunaikino Zaporožės Sečę, vėliau panaikino kazokų laisves ir savivaldą. 1783 m. Potiomkino pastangomis prie Rusijos prijungtas Krymas ir gretimos teritorijos. 1787 m. vyko garsioji Jekaterinos II kelionė į Krymą, kuri užtvirtino Potiomkino šlovę. Atsisveikindamas su imperatore Charkove, Potiomkinas gavo Taurijos garbės vardą.
Per 1787–1791 karą su Turkija vadovavo Rusijos kariuomenei.
Potiomkinas mirė 1791 m. spalio 16 d. keliaudamas iš Jasų į Mykolajivą, netoli Moldavijos Senųjų Radenų kaimo. Buvo palaidotas XVIII a. Chersono Jekaterinos katedros rūsyje. 2022 m. Rusijos invazijos į Ukrainą metu kunigaikščio Potiomkino palaikai ir paminklas rusų okupacinės valdžios buvo išvežti iš Chersono.[3]
Santykiai su imperatore redaguoti
Iki pat mirties darė didžiulę įtaką imperatorės politikai. Ji Potiomkinui siuntė savo ranka rašytus laiškus.[4] Viename iš jų primygtinai reikalavo, kad jis nerizikuotų savo gyvybe veltui. 1775 m. jam suteiktas grafo titulas. Anot užsienio ambasadorių, tapo „įtakingiausiu asmeniu Rusijoje“. Remiantis kai kuriais pranešimais, 1775 m. Potiomkinas ir Jekaterina netgi sudarė slaptą morganatinę santuoką.
Potiomkino rankose buvo svarbūs valdžios svertai. Jis nuolat susirašinėjo su imperatore, į jo rankas patekdavo svarbiausi valstybės dokumentai, po kelionių ir kampanijų gaudavo aukščiausius apdovanojimus ir vertingų dovanų iš imperatorės. Potiomkinas puoselėjo naujų teritorijų kolonizacijos projektus, ypač domino pietinių Rusijos sienų klausimas, o kartu ir Turkijos likimas. Specialiame rūmams pateiktame rašte jis išdėstė visą planą, kaip perimti Krymo kontrolę. Ši programa, pradedant 1776 m., buvo praktiškai vykdoma. Potiomkinas labai domėjosi įvykiais Osmanų imperijoje, turėjo savo agentų daugelyje Balkanų pusiasalio vietų. Dar 1770-aisiais puoselėjo „graikų projektą“, pagal kurį planuota ant sunaikintos Turkijos griuvėsių atkurti Bizantijos imperiją.
Turėjo įtakos ir Jekaterinos II politikai Abiejų Tautų Respublikos atžvilgiu.[1] 1791 m. Rusijos vardu siūlė Prūsijai pasidalyti Abiejų Tautų Respubliką.
Pasakojama, kad Jekaterinai II 1787 m. lankantis G. Potiomkino valdomose srityse, jis pakelėse liepęs pristatyti butaforinių kaimų. Iš čia kilo posakis Potiomkino kaimai – dirbtinai pagražintos gyvenvietės, kuriomis buvo siekiama teigiamo įvaizdžio.[1]
Karinės reformos redaguoti
Karinėje srityje Potiomkinas įvykdė keletą svarbių reformų, ypač kai po Krymo aneksijos 1784 m. tapo feldmaršalu. Tačiau buvo atsiliepimų ir apie jo aplaidumą, karinės žinybos sprendimų chaotiškumą. Jis panaikino perukus, įvedė lengvus batus. Ypač svarbus jo darbas buvo laivyno sukūrimas Juodojoje jūroje. Laivynas buvo pastatytas labai skubotai, iš dalies naudojant netinkamas medžiagas, tačiau kilusiame kare su Turkija nemaža dalis sėkmės buvo pasiekta dėka laivyno ir jo kovinių savybių.
Jis prisidėjo prie santykių armijos viduje humanizavimo. Savo įsakymuose, instrukcijose ir kituose dokumentuose vadų ir viršininkų dėmesį kreipė į didesnio žmogiškumo poreikį santykiuose su pavaldiniais. Buvo uždrausta vadams naudoti kareivius privačiame darbe, už tai grasinta griežtomis bausmėmis. Potiomkinas stebėjo teisingą karių aprūpinimą, reikalavo, kad kariuomenėje būtų laikomasi sanitarinių ir higienos normų. Apmokymo ir auklėjimo klausimais jis sutelkė dėmesį ne į išorinį blizgesį, o į kariuomenės kovinį pasirengimą, reikiamą finansavimą. 1786 m. buvo išleistas jo dekretas, kuriame nustatytos visos kariuomenei būtinos išlaidos: atlyginimai personalui, uniformoms, ginklų taisymui, konvojams, arklių išlaikymui ir kt. Tame pačiame dekrete buvo nurodyta, kokios sumos skiriamos konkretiems pulkams.
Ypatingą dėmesį skyrė kazokams. Jis sukūrė Jekaterinoslavo ir Juodosios jūros kazokų kariuomenę, sujungė Dono kazokų pajėgas su armija. Jis iš kazokų suformavo reguliarius pulkus, veikusius pagal kariuomenės tvarkos taisykles, buvo išrinktas didžiuoju etmonu.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 1,2 Grigorij Potiomkin. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVIII (Perk-Pra). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010
- ↑ Елисеева О. И. Геополитические проекты Г. Потёмкина
- ↑ Kodėl Rusija iš Ukrainos pavogė G.Potiomkino kaulus 15min.lt
- ↑ Письма Екатерины II светлейшему князю Г. А. Потёмкину-Таврическому elcocheingles.com