Graziadio Isaia Ascoli
| Graziadio Isaia Ascoli | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1829 m. liepos 16 d. Goricija, Austrijos imperija |
| Mirė | 1907 m. sausio 21 d. (77 metai) Milanas, Italijos karalystė |
| Veikla | kalbininkas |
| Žymūs apdovanojimai | |
|
Pour le Mérite | |
 Vikiteka |
Graziadio Isaia Ascoli |
Graciadijas Izaja Askolis (it. Graziadio Isaia Ascoli, 1829 m. liepos 16 d. Goricija, Austrijos imperija – 1907 m. sausio 21 d. Milanas, Italijos karalystė) – italų kalbininkas.
Biografija redaguoti
G. Askolis gimė itališkai kalbančioje žydų šeimoje daugiataučiame Goricijos mieste, tuo metu priklausiusiame Austrijos imperijai, šiuo metu – Italijai. Dar vaikystėje, be italų, išmoko ir kitų mieste vartojamų kalbų: vokiečių, slovėnų, friulų ir venetų.
Būdamas savamokslis, 1854 m. publikavo pirmąjį svarbų darbą apie Rytų kalbas. 1860 m. buvo priimtas eiti kalbotyros profesoriaus pareigas į Milano Mokslo ir literatūros akademiją, čia jis dėstė lyginamosios kalbotyros, romanų kalbų ir sanskrito kursus.
G. Askolis įnešė didelį indėlį į semitų ir indoeuropiečių kalbų giminystės tyrimus ir buvo čigonų bei keltų kalbų tyrimų pionierius. Sudarė pirmąją sisteminę italų kalbos tarmių klasifikaciją.
G. Askolis buvo Aukštojo Italijos švietimo komiteto narys, daugybė Italijos kalbotyros draugijų buvo jį išrinkusios garbės nariu. G. Askolis taip pat buvo Paryžiaus „Académie des inscriptions et belles lettres“ ir Berlyno, Vienos ir Budapešto mokslo akademijų narys korespondentas. 1899 m. iki gyvenimo pabaigos buvo paskirtas eiti Italijos senato nario pareigas, o 1906 m. imperatorius Vilhelmas II jį pagerbė aukščiausiu Prūsijos ordinu – „Pour le Mérite“(„Už nuopelnus“).[1]
G. Askolis yra substrato teorijos autorius, pasak šios teorijos, kalbų formavimasis ir pokyčiai yra gyventojų perėjimo nuo vienos kalbos prie kitos interferencijos rezultatas.
G. Askolis mirė 1907 m. sausio 21 d. Milane. Goricijoje, gimtajame mokslininko mieste, yra jo vardu pavadinta gatvė, joje stovi sinagoga.[2]
Bibliografija redaguoti
- G.I. Ascoli, La pasitelegrafia, Trieste, Tipografia del Lloyd Austraco, 1851[3][4]
- G.I. Ascoli, „Del nesso ario-semitico. Lettera al professore Adalberto Kuhn di Berlino“, Il Politecnico, t. 21 (1864), pp. 190–216
- G.I. Ascoli, „Del nesso ario-semitico. lettera seconda al professore Francesco Bopp“, Il Politecnico, t. 22 (1864) pp. 121–151
- G.I. Ascoli, „Studi ario-semitici“, Memorie del Reale Istituto Lombardo, cl. II, vol. 10 (1867), pp. 1–36
- Pier Gabriele Goidànich: ASCOLI, Graziadio Isaia, in: Enciclopedia Italiana, Roma 1929 (online su treccani.it)
- S. Morgana – A. Bianchi Robbiati (curr.), Graziadio Isaia Ascoli „milanese“. Giornate di Studio. 28 Febbraio – 1 Marzo 2007, Milano, LED Edizioni Universitarie, 2009, ISBN 978-88-7916-415-3
Išnašos redaguoti
- ↑ Асколи, Грациадио // Еврейская энциклопедия Брокгауза и Ефрона. – СПб., 1908–1913.
- ↑ „Sinagoga“. www.amicidisraelegorizia.it (italų). Suarchyvuotas originalas 2020-11-27. Nuoroda tikrinta 2020-12-07.
- ↑ [1], La pasitelegrafia – Graziadio Isaia Ascoli – Google Books
- ↑ [2], La pasitelegrafia by Graziadio Isaia Ascoli | LibraryThing