Graikų sofistai

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Sofistais (gr. σοφιστής – meistras, išminčius) senovės Graikijoje buvo vadinami klajojantys mokytojai, filosofai, žmonės, mokantys kitus gyvenimo išminties. Sofistai nesudarė savo filosofų mokyklos, todėl nebuvo profesionalūs filosofai. Pagal profesiją jie buvo mokytojai ir auklėtojai, rengiantys žmones viešam gyvenimui. Retorika – pagrindinė sofistų švietėjiškos veiklos kryptis. Esminis sofistų filosofijos bruožas – filosofijos dėmesio centre ne gamta, o žmogus. Protagoro tezė apie tai, kad žmogus yra visų daiktų matas, tapo raktine formuojant europinės filosofijos humanistinę tradiciją. V a. Prieš mūsų erą graikų intelektualinio gyvenimo centrui persikėlus iš kolonijų į metropoliją Atėnai tapo graikų kultūros sostine. Tai buvo graikų kultūros, civilizacijos, meno ir mokslo žydėjimas. Taip pat, tai buvo išminties mokytojų – sofistų laikai. Sofistai iškilo būtent šiame laikotarpyje dėl to, kad svarbiausiu žmonių poreikiu tapo išsimokslinimas, o ne dvasinė ir fizinė jėga. Noras dalyvauti intelektualiniame ir viešajame gyvenime tapo visuotinis. Brandžiausias „pusiau žurnalistų, pusiau profesorių“ veiklos metas buvo šio laikotarpio pradžia, Protagoro ir Gorgijo laikai. Tuo metu net ir prieš švietimą nusistačiusioje Spartoje oratoriai Prodikas ir Hipijas sulaukė pripažinimo. Sofistai tapo intelektualiniu Graikijos elitu. Deja, greitai palankus graikų požiūris į sofistus pasikeitė. Jiem buvo priekaištaujama dėl mokymo už pinigus, papročių griovimo. Didelis sofistų priešas buvo ir Platonas, kuris naudodamasis kraštutinėmis priemonėmis (sofistų raštų naikinimu), stengėsi pažeminti sofistus ateities kartų akyse.

Sofistų pažiūros

1. Naujas požiūris į mokslą:

• Objekto skirtumai. Iki tol filosofų nagrinėjimo tema buvo – gamta, sofistai atsigrežė į humanitarinius tyrinėjimus. Jų pagrindiniai tyrimo objektai buvo retorika, dialektika, politika, etika, kalba;
• Mokslo tikslų skirtumai. Sofistai savo tyrinėjimais siekė praktinių tikslų, jiem mokslo neužteko tik kaip teorijos ir žinių;
• Metodo skirtumai. Sofistų požiūriu, mokslas apsiriboja faktų ir jų ryšio konstatavimu bei tuo grindžiamu būsimų faktų numatymu.

2. Minimalistinė pažinimo teorija: Sofistai yra sukūrę savo epochai būdingą pažinimo prigimties sampratą: žinojimas gali įvykdyti tik minimalius reikalavimus (skirtingai nei pirmieji filosofai, kurie pažinimui kėlė maksimalius ir visuotinius reikalavimus). Jų pažiūros į pažinimą buvo ketveriopos:

• Sensualizmas – tiesą pažįstame tik juslėmis;
• Reliatyvizmas – nėra visuotinių tiesų, nes kiekvieno tiesa vis kita;
• Prakticizmas – vieno žmogaus tiesa pranašesnė už kito tiesą tik tiek, kiek naudingesnė praktiškai;
• Konvencionalizmas – yra tik susitarimo dalykas, jog tam tikros tiesos laikomos visuotinai įpareigojančiomis.

Vieni iš žymiausių sofistų yra Lisijas, Demostenas, Isokratas.