Eurazinė grąžiagalvė

Eurazinė grąžiagalvė, arba tiesiog grąžiagalvė^[2] (Jynx torquilla) – geninių (Picidae) šeimos paukščių rūšis.

Jynx torquilla

Eurazinės grąžiagalvės kiauksėjimas Norvegijoje

Apsaugos būklė

Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), ^[1]

Mokslinė klasifikacija

Karalystė:	Gyvūnai ( Animalia)
Tipas:	Chordiniai ( Chordata)
Potipis:	Stuburiniai ( Vertebrata)
Klasė:	Paukščiai ( Aves)
Būrys:	Geniniai paukščiai ( Piciformes)
Šeima:	Geniniai ( Picidae)
Gentis:	Grąžiagalvės ( Jynx)
Rūšis:	Eurazinė grąžiagalvė ( Jynx torquilla)

Binomas

Jynx torquilla
Linnaeus, 1758

Paplitimas

Eurazinių grąžiagalvių apytikslis paplitimo arealas Eurazijoje ir Afrikoje:

perimvietės

sėslios

žiemavietės

Paplitimas redaguoti

Eurazijoje paplitusi nuo Atlanto iki Kolymos baseino ir Ramiojo vandenyno pakrančių. Šiaurėje arealas siekia Kolos pusiasalį, Baltąją jūrą, Pečioros aukštupį, Obės, Jenisejaus, Lenos vidurupį, pietuose tęsiasi iki Korėjos pusiasalio, pietvakarinės Altajaus dalies, šiaurinio Kazachstano, Volgos žemupio, Kaukazo, Mažosios Azijos, Viduržemio jūros pakrančių.

Izoliuotų perimviečių yra Kašmyre ir vidurinėje Kinijoje.

Gyvenančios Šiaurės Afrikoje populiacijos yra sėslios.

Šiauresnių kraštų populiacijos žiemoja Užsachario Afrikoje, Pietų ir Pietryčių Azijoje.

Paplitimas Lietuvoje redaguoti

Lietuvoje joms tinkamose buveinėse paplitusi visur, įprasta, bet vietomis apyretė. Jų gausa šalyje pastaraisiais dešimtmečiais mažėjanti.^[3] Pavasaryje perėti sugrįžta balandžio mėnesį, o rudenį rugpjūčio viduryje^[4] pavieniui migruoja į žiemavietes.^[5]

Buveinės redaguoti

Aptinkama lapuočių arba mišriuose miškuose, bet rečiau pušynuose. Kadangi daugiausiai minta skruzdėlėmis, o jauniklius daugiausiai maitina jų kokonais, tad svarbus faktorius - skruzdėlių gausa ten kur renkasi lizdavietes. Eurazinės grąžiagalvės apsigyvena nedideliuose miškeliuose, pamiškėse ir medynuose palei aikšteles, kur yra senų medžių, bei mėgsta senus ekstensyviai naudojamus sodus, gausiai apželdintas sodybas, arba senas kapines^[3] ir parkus. Nors daug laiko praleidžia ant viršutinių medžių šakų, paukštis kartais nutupia ant žemų krūmų, ir dažniausiai maitinasi ant žemės šokuodamas trumpais šuoliukais ir laikydamas pakeltą į viršų uodegą. Buvo nustatyta, kad Šveicarijos žemės ūkio paskirties žemėje pirmenybę prieš kitas buveines teikia senų kriaušių sodams, kuriuose yra daug skruzdėlių kolonijų, ir kurios yra jų pagrindinis maisto šaltinis.

Išvaizda redaguoti

Nors eurazinės gražiagalvės ir priklauso geninių (Picidae) šeimai, tačiau į kitus genius išvaizda ir elgesiu nedaug panašios. Jos kiek didesnės už naminius žvirblius (Passer domesticus). Jų kūno ilgis 16-18 cm^[6]^[7], skersmuo tarp išskleistų abiejų sparnų galų 25—27 cm^[8]^[9], kūno svoris apie 38 g^[10] arba nuo 30 iki 45 g.^[8]^[9]

Patinas dydžiu ir apdaru panašus į patelę ir gamtoje jų atskirti neįmanoma - Patino ir patelės kūnas rusvai pilkos spalvos, išmargintas tamsiomis ir šviesiomis dėmelėmis bei juostomis, apatinė pusė pilkšva, gerklės ir pagurklio srityje juostelės smulkios, tamsios. Šonai ir pilvas išmarginti išilginėmis tamsiomis dėmelėmis. Vairuojamosios plunksnos minkštos, pilkos, su juodu skersiniu raštu. Snapas pilkšvas. Kojos balzganos, o jos kojų du pirštai atsukti į priekį ir du atgal. Rainelė raudonai ruda. Jaunikliai išsirita pliki, o užaugę labai panašūs į tėvus, tik kiek blyškesnių spalvų.

Elgsena redaguoti

Eurazinės grąžiagalvės pasižymi savotiška elgsena. Užtikta lizde ji ištiesia kaklą į viršų, pašiaušia galvos plunksnas, lėtai sukioja galvą į šalis ir šnypščia panašiai kaip gyvatė. Polinkis gręžioti galvą atspindimas lietuviškame šio paukščio pavadinime.

Balsas redaguoti

Eurazinės grąžiagalvės balsas specifinis ir girdimas iš toli. Patinas kiauksi monotoniška trelė "pie-pie-pie-pie-pie…", kuri girdima tik veisimosi sezono pradžioje. Gynimosi balsas kuomet tupi lizde primena gyvatės šnypštimą. Jaunikliai tėvų prašydami maisto uokse tyliai zyzia "zizizizizi…".^[3]

Dauginimasis redaguoti

Patinas ieško lizdo vietos, kai tik atskrenda iš žiemaviečių.^[11] Peri uoksuose, bet kadangi pačios jų išsikalti negali, todėl naudojasi senais genių uoksais, taip pat kiaušinius deda į medžių dreves arba inkiluose.^[11] Eurazinės grąžiagalvės pradeda perėti tik tada, kai daugelis uoksų, drevių ar inkilų jau būna užimti, todėl dažnai puola jau užimtas lizdavietes, uoksus ir inkilus, išmeta kitų paukščių kiaušinius. Nuo eurazinių grąžiagalvių nukenčia margasparnės musinukės, didžiosios zylės, raudonuodegės.

Lizdo nekrauna, kiaušinius deda ant uokso puvenų, seno lizdo ar išvyto paukščio lizdo liekanų. Dėtyje būna apie 10 kiaušinių, Deda nuo 4 iki 13 baltų kiaušinių,^[7] bet dažniausiai 7-10 kiaušinių.^[10] Kai tik patelė pradeda perėti, patinas nustoja giedoti.^[11] Perėjimas trunka apie 12-14 dienų, daugiausia peri patelė.^[10] Jaunikliai išsirita ne vienu metu, lizde išbūna 18-22 dienas. Juos maitina abu porelės nariai. Eurazinės grąžiagalvės per metus išveda vieną jauniklių vadą.

Mityba redaguoti

Maisto ieško ant žemės, kaišiodamos ilgą liežuvį į kiekvieną pasitaikiusią skylę. Daugiausia minta skruzdėlėmis, jų lėliukėmis ir kokonais.

Galerija redaguoti

Eurazinės grąžiagalvės kiauksėjimas
Eurazinės grąžiagalvės ‘portretas’ (Valensija)
Eurazinė grąžiagalvė
Eurazinė grąžiagalvė Danijoje
Eurazinė grąžiagalvė Čekijoje
Eurazinė grąžiagalvė tupuinti ant medžio nuolaužos (Kalugos sritis, Europinė Rusija)
Eurazinė grąžiagalvė žolėje ieškosi maisto
Eurazinė grąžiagalvė Pakistane
Eurazinės grąžiagalvės kiaušiniai
Eurazinės grąžiagalvės jaunikliai
Rankoje laikoma sužieduota eurazinė grąžiagalvė
Eurazinės grąžiagalvės plunksninis apdaras susilieja su aplinka
Eurazinės grąžiagalvės morfologinis piešinys iš Naumann'o knygos: Naturgeschichte der Vögel Mitteleuropas išleistos Geroje, 1901 m.