Giustrovo katedra
Švč. Mergelės Marijos, Šv. Jono Evangelisto ir Šv. Cecilijos katedra arba Giustrovo katedra (vok. Güstrower Dom) – evangelikų liuteronų bažnyčia Vokietijos Meklenburgo–Pomeranijos žemės Giustrovo mieste.
Istorija redaguoti
Pastatas iškilo XIII a. antrojoje pusėje kaip kolegiato bažnyčia. Kertinis akmuo padėtas įsakius Meklenburgo kunigaikščiui Heinrichui Borvinui II, kuris po to netrukus mirė. Statinį užbaigė Verlė valdytojas Nikolaus von Werle, 1330 m. bažnyčia buvo konsekruota Šv. Cecilijos vardu. Šiaurinės pusės koplyčia pašventinta 1388 m., o pietinės pusės – 1394 m. Spėjama, kad senasis altorius dar XV a. buvo išardytas ir vėliau pastatytas didesnis.
Reformacijos metu 1552 m. kolegiatas buvo panaikintas. Šventovė ilgą laiką stovėjo tuščia ir neprižiūrėta pamažu iro. 1565 m. Meklenburgo hercogienė Elžbieta (Danijos karaliaus Frederiko I duktė ir Ulricho Meklenburgiečio žmona) paėmė bažnyčią savo globon. Po dvejus metus trukusio remonto ji buvo pertvarkyta į protestantišką bažnyčią, pirmosios pamaldos restauruotame pastate įvyko 1568 m. Meklenburgo hercogas Ulrichas irgi daug dėmesio skyrė šventovei: bažnyčiai jis dovanojo akmeninį indą krikštui ir sakyklą, taip pat finansavo didžiulės epitafijos įrengimą steigėjui Heinrichui Borvinui II.
XIX a. vidury sienos ir skliautai virš altoriaus pavojingai deformavosi ir galėjo griūti, todėl buvo restauruoti. Dabartinė šventovė priklauso Šiaurės Vokietijos evangelikų liuteronų bažnyčios Meklenburgo bažnytinės apskrities Rostoko dekanatui.
Architektūra redaguoti
Statinys yra bazilikos formos, pereinamuoju iš romaninio stiliaus į gotiką laikotarpiu. Kryžiaus formos pamatų planas primena, kad statybos pradėtos romanikos klestėjimo metu (pastarajam stiliui priskirtini ir bažnyčios vidurinė dalis, vidinės kolonos bei kt. elementai). Visgi pastato išorė neabejotinai priklauso plytų gotikai, itin išplitusiai Vokietijos Šiaurėje. Į viršų šaunantis masyvus vakarinis bokštas siekia 44 m.
Meklenburgo valdovų genealoginis medis redaguoti
Tarp 1575 m. ir 1599 m. interjere atsirado monumentalus kūrinys – masyvios genealoginės lentelės su Meklenburgo hercogo Ulricho ir jo dviejų žmonų protėvių duomenimis. Paminklą penkių kartų valdovų bočiams kūrė Filipas Brandinas, o kai jis 1594 m. mirė, kūrinį užbaigė Klausas Midovas ir Berntas Berningeris.[1]
Tarp genealoginiame medyje minimų asmenų yra ir keletas Lietuvos didikų (mat hercogienės Elžbietos Oldenburgietės senelė iš motinos pusės Pomeranijos hercogienė Ona Jogailaitė kartu buvo ir ATR valdovo Kazimiero Jogailaičio duktė). Antroji hercogienė Ona Pamarietė irgi giminiavosi su Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais – jos proprosenelis taip pat buvo Kazimieras Jogailaitis.[2]
Panašus Danijos karalienės Sofijos Meklenburgietės (Meklenburgo hercogų Elžbietos Oldenburgietės ir Ulricho Meklenburgiečio dukters) geneologinis medis yra Niukiobingo vienuolyno bažnyčioje Danijoje.
Išnašos redaguoti
Literatūra redaguoti
- Gustav Thiele, Johann Christian Schaper. Beschreibung des Doms in Güstrow, darinnen dessen Stiftung, als auch alle seiet, 1226 dabey vorgefallene Umstände enthalten sind. – Rostock: Kappe (1726)
- Georg Christian Friedrich Lisch. Die Domkirche zu Güstrow in Jahrbücher des Vereins für Mecklenburgische Geschichte und Altertumskunde Aufsatz 3, Band 35, Schwerin, 1845
- Friedrich Eduard Koch. Zur Bau-Geschichte des Doms zu Güstrow Aufsatz 4, Band 56, Schwerin, 1891[neveikianti nuoroda]
- Commission zur Erhaltung der Denkmäler (Hrsg.). Die Kunst– und Geschichts–Denkmäler des Grossherzogthums Mecklenburg-Schwerin Bd. IV, Schwerin i. M. 1901, S. 202–207
- Christoph Helwig. Der Dom zu Güstrow (DKV-Kunstführer, Nr. 413). 7. Auflage, München/Berlin 2003
- Carsten Neumann. Die Kunst am Hofe Ulrichs zu Mecklenburg. Kiel: Verlag Ludwig 2009 (Bau + Kunst Band 15), ISBN 978-3-937719-64-1 [zu den herzoglichen Gräbern der Renaissancezeit]