Giulo Raimondo Mazzarino

Džiulijus Mazarinis it. Giulio Raimondo Mazzarino
Džiulijus Mazarinis
Kardinolų herbas, herbo vidurinė dalis yra individuali kiekvienam kardinolui
Gimimo vardas	Giulio Raimondo Mazzarino
Gimė	1602 m. liepos 14 d. Pešina, Neapolio karalystė
Mirė	1661 m. kovo 9 d. (58 metai) Vensenas, Prancūzija
Tautybė	Italų
Religija	Romos katalikas
Antrasis Prancūzijos ministras pirmininkas
Ėjo pareigas	1642 m. gruodžio 5 d. – 1661 m. kovo 9 d.
Veikla	Dvasininkas, Kardinolas
Pareigos	Antrasis Prancūzijos ministras pirmininkas
Vikiteka	Giulo Raimondo Mazzarino

Džiulijus Mazarinis (1602 m. liepos 14 d. – 1661 m. kovo 9 d.) – italų kardinolas, diplomatas ir politikas, nuo 1642 iki 1661 m. Prancūzijos ministras pirmininkas.

Kardinolas yra žinomas, kaip meno ir juvelyrinių dirbinių, daugiausiai deimantų, kolekcionierius. Mirdamas savo deimantus jis paliko Liudvikui XIV, kai kurie deimantai dabar yra saugomi Luvre, Paryžiuje.

Biografija

Džiulijus Mazarinis gimė Pešinoje, Neapolio Karalystėje. Užaugo Romoje. Mazarinių šeima kilusi iš Normandų karališkosios šeimos, Sicilijos. Pietro Mazarinio ir Ortenzijos Bufalini sūnus, Aleksanderio Mazarinio brolis (vėliau žinomas kaip Ekso provincijos arkivyskupas Mišelis Mazarinis). Jo tėvas buvo notaras. Dėl Kolonų šeimos paramos Mazarinių šeima susikūrė gerą padėtį visuomenėje. Džiulijus Mazarinis studijavo Jėzuitų koledže, Romoje, tačiau atsisakė paklusti ten diktuojamai tvarkai. Vėliau įgijo daktaro laipsnį Romos „La Sapienza“ universitete. Po kardinolo Armano Žano de Rišeljė mirties buvo paskirtas Prancūzijos ministru pirmininku.

Veikla

Prancūzijos ministras pirmininkas

Po Rišeljė mirties Džiulijus Mazarinis grįžo į Paryžių ir nuo 1642 m. gruodžio tapo ministru pirmininku. 1643 m. mirė karalius Liudvikas XIII. Karaliaus įpėdinis Liudvikas XIV, kuris buvo vos penkerių, šalies valdyti negalėjo iki pilnametystės. Iki 1661 m. už regentą jo motiną Oną Austrijietę valdė Džiulijus Mazarinis. Dž. Mazarinis padėjo Onai Austrijietei plėsti jos galią.

Ministro pirmininko politika

Dž. Mazarinis toliau tęsė Rišeljė anti Habsburgų politiką ir padėjo pagrindus Liudviko XIV ekspansinei politikai. Abu minėti kardinolai vykdydami politiką atidžiai sekė Švedijos politiką stengdamiesi nukreipti ją savo naudai. Švedija tuo tarpu siekė sustiprinti savo įtaką Baltijos jūroje ir dėl to pradėjo karą su danais. Siekdamas grąžinti švedus į kovą su Habsburgais Mazarinis padėjo švedams tarpininkaudamas jų taikos derybose su danais, pagal kurias Švedijai atiteko Ezelio ir Gotlando salos. Tačiau prancūzai nenorėjo sustiprinti nei Švedijos, nei savo ginamųjų vokiečių protestantų pozicijų ir tuo tikslu Mazarinis ne kartą kėlė sunkumų savo kovojančiai kariuomenei.

Rišeljė ir Mazarinis praktiškai įvedė kelis svarbiausius modernios, teritorinės valstybės principus, kurie yra veiksmingi iki pat dabar: valdovo asmuo pakeičiamas centralizuotai veikiančia (pirmiausia spaudos-pašto, o vėliau ir telegrafo-geležinkelio pagalba) biurokratijos ir įstatymų sistema, kuri savo teritorijoje veikia „visur vienodai“.

Įdomu

…kai Prancūzijos ministras, kardinolas Mazarinis išleisdavo naują įstatymą dėl naujų mokesčių įvedimo ar senų padidinimo, paryžiečiai, kurdavo naujas pajuokiamo turinio daineles bei eilėraščius. Mazarinis klausdavo mokesčių rinkėjų: "Kaip ten liaudis? Ar ne buntavoja? " Ir, išgirdęs atsakymus apie daineles ir eilėraščius sakydavo: „Dainuoja, sakot? Jei dainuoja- tai mokės“.

Sąsaja su LDK

Boguslovas Radvila studijavęs Olandijoje, apkeliavęs vos ne visą Europą, Prancūzijoje pasižymėjo kaip ūmus dvikovininkas, kartą iš kalėjimo jį ištraukė pats kardinolas Mazarinis.

Fantastika

• Mazarinis yra vienas iš pagrindinių personažu A. Diuma romanuose „Vikontas De Braželonas“ ir „Po dvidešimties metų“. Romanuose Mazarinis vaizduojamas kaip godus ir trokštantis valdžios.
• Mazarinis taip pat vaizduojamas Hallmark kino filme „La Femme Musketeer“. Asmenybe, ambicijomis ir išmintimi čia jis beveik identiškas kardinolui Rišeljė.
• Mazarinis atsiranda ir „Le Chevalier Tempête“ serijose.
• Mazarinio deimantų ieškojo, Arturo Konano Doilio, Šerlokas Holmsas
• Faktai rodo, kad 1669 m. liepos 1 d. karaliaus Saulės Liudviko XIV asmeniniu įsakymu Pinerolo miesto gubernatoriaus markizo Sen Maro globai buvo perduotas paslaptingas nepažįstamasis, kurio veidą dengė šilkinė kaukė (vėliau liaudies valia virtusi geležine). Kalinys buvo įkurdintas Fenestrelio tvirtovėje, o 1687 m. perkeltas į kalėjimą Šv. Margaritos saloje. Dar po poros metų Sen Maras buvo paskirtas Bastilijos viršininku ir įsivežė į ją savo belaisvį, kuris 1703 m. lapkričio d. ten ir baigė savo liūdnas dienas. Jo drabužiai ir asmeniniai daiktai buvo sudeginti. Ši istorija greitai apaugo gandais. Vienoje iš versijų skelbiama, kad galingasis kardinolas Mazarinis požemyje įkurdino tikrąjį Liudviką XIV, o į sostą pasodino jo brolį dvynį – silpnavalį ir lengvai kontroliuojamą. Šios neįtikėtinos legendos motyvais buvo pastatyti keli filmai, viename jų – „Žmogus geležine kauke“ – vaidino Leonardo DiCaprio.

Šaltiniai

• Р.Э.Дюпюи и Т.Н.Дюпюи. Всемирная история войн (1400–1800 год).-Санкт-Петербург×Москва., 2000
• Katalikų Enciklopedia 1913