Girdava

Girdava (arba Girduva; vok. Gerdauen, nuo 1946 m. Železnodorožnas, rus. Железнодорожный) – gyvenvietė Rusijoje, Kaliningrado srities pietinėje dalyje, apibus Priegliaus baseino Ameitos upės, pasienyje su Lenkija.^[3] Pro miestą eina geležinkelis Įsrutis–Torūnė (Lenkija), plentai į Karaliaučių, Įsrutį. Girdavos geležinkelio stotis, pilies liekanos, senoji alaus darykla „Kinderhof“. Išvystyta plytų, sūrių, sviesto gamyba.^[3]

Girdava vok. Gerdauen rus. Железнодорожный



Girdava 54°21′40″š. pl. 21°18′22″r. ilg. / 54.361°š. pl. 21.306°r. ilg. / 54.361; 21.306 (Girdava)

Laiko juosta: (UTC+2)

Valstybė	Rusija
Sritis	Kaliningrado sritis
Rajonas	Pravdinsko rajonas

Įkūrimo data	1325 m., miestas nuo 1398 m.

Gyventojų (2019)	2 641
Plotas	10 km²
Tankumas (2019)	264 žm./km²

Pašto kodas	238410
Tel. kodas	(+7) 40157
Vikiteka	Girdava

Kirčiavimas	Girdavà,^[1] Železnodoròžnas^[2]

Etimologija

Girdavos geležinkelio stotis 2019 m.

Girdava – asmenvardinis vietovardis:^[4] XIII a. minimas bartų pilies savininkas didžiūnas Girdavas. Užėjus sovietams, lietuvių istorikas Povilas Pakarklis teikė siūlymą RTFSR Ministrų Tarybai palikti senąjį miesto vardą,^[5] tačiau į jį neatsižvelgta – 1946 m. gyvenvietė pervadinta Železnodorožnu (nuo rus. железная дорога – „geležinkelis“), galbūt pabrėžiant miesto rytuose esantį geležinkelio mazgą link Lenkijos.^[6]

Istorija

Rusijos imperijos kariuomenės sugriauta Girdava 1921 m.

Gyvenvietės pradžia – IX–XIII a. prūsų bartų medinė pilis. XIII a. jos savininkas didžiūnas Girdavas iš kryžiuočių priėmė krikštą ir jiems perdavė pilį. Sudegintos pilies vietoje 1325 m. kryžiuočiai pastatė mūrinę, bet ją 1336 m., 1347 m., 1366 m. sugriovė Gedimino, Algirdo ir Kęstučio kariuomenės, 1455 m. ir 1485 m. – lenkai.^[7]

Girdavos gyvenvietė minima nuo XIV a., Kulmo teisės jai suteiktos nuo 1398 m. 1406 m. miestas apjuostas mūro siena. XIV a. pastatyta katalikų bažnyčia, evangelikų liuteronų bažnyčia, sovietmečiu sugriauta, restauruojama. 1428 m. įsikūrė dominikonų vienuolynas, 1409 m. įsteigta pradžios mokykla. 1469 m. miesto savininku tapo Saksonijos grafas G. fon Šlybenas, apylinkėse įgijęs didelių dvarų. Nuo XVI a. Girdava priklausė Mažajai Lietuvai, 1818–1945 m. – apskrities centras. XIX a. pab. Girdava tapo geležinkelio transporto mazgu, ėmė plėstis. 1945 m. užimta TSRS kariuomenės, nuo 1946 m. priklauso Rusijos fedracijos Kaliningrado sričiai.^[8]

1818–1871 m. Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos provincijos, 1871–1918 m. Vokietijos imperijos, 1918–1933 m. Veimaro respublikos, 1933–1945 m. Trečiojo reicho Karaliaučiaus apygardos Girdavos apskrities centras.

1945–2019 m. turėjo miesto tipo gyvenvietės statusą.^[9]

Gyventojai

Mieste daugiausia gyveno vokiečių. Nuo XVI a. parapijoje dauguma gyventojų buvo lietuvininkai, bartai (tarp jų ir sulietuvėjusių); į pietinę dalį atsikėlė mozūrų. Pamaldos evangelikų liuteronų bažnyčioje vyko trimis kalbomis, lietuvių ir lenkų – iki XIX a. pabaigos.

Demografinė raida tarp 1875 m. ir 2019 m.

1875 m.

1885 m.

1890 m.

1910 m.

1933 m.

1939 m.^sur.

2 864

2 887

2 858

4 578

4 712

5 125

1989 m.^sur.

2002 m.^sur.

2006 m.

2019 m.

-

3 246

2 945

2 857

2 641

-

Šaltiniai

↑ Lietuviški tradiciniai vietovardžiai (Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos). [sud. Marija Razmukaitė, Aistė Pangonytė]. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01488-2. // psl. 56–83
↑ Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
↑ ^3,0 ^3,1 Mindaugas Pažemys. Železnodorožnas (Kaliningradas). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 697 psl.
↑ Girdava. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2025-02-23).
↑ Girdava. // Vytautas Šilas, Henrikas Sambora. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje. – Vilnius, Mintis, 1990. ISBN 5-417-00367-0 // psl. 382–383
↑ Karte des Deutschen Reiches 1 : 25 000 - Messtischblatt. // Susudata.de
↑ Girdava. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. I tomas (A–K). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. ISBN 978-5-420-01689-3. // psl. 497
↑ Algirdas Matulevičius, Martynas Purvinas, Valdemaras Šimėnas. Železnodorožnas (Kaliningradas). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 697 psl.
↑ https://web.archive.org/web/20200720134646/http://docs.cntd.ru/document/553392321

Nuorodos

Kraštiečių internetinis puslapis (vok.)

[1] Lietuviški tradiciniai vietovardžiai (Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos). [sud. Marija Razmukaitė, Aistė Pangonytė]. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01488-2. // psl. 56–83

[2] Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)

[VLE-3] 3,0 ^3,1 Mindaugas Pažemys. Železnodorožnas (Kaliningradas). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 697 psl.

[4] Girdava. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2025-02-23).

[5] Girdava. // Vytautas Šilas, Henrikas Sambora. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje. – Vilnius, Mintis, 1990. ISBN 5-417-00367-0 // psl. 382–383

[6] Karte des Deutschen Reiches 1 : 25 000 - Messtischblatt. // Susudata.de

[7] Girdava. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. I tomas (A–K). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. ISBN 978-5-420-01689-3. // psl. 497

[8] Algirdas Matulevičius, Martynas Purvinas, Valdemaras Šimėnas. Železnodorožnas (Kaliningradas). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 697 psl.

[9] ttps://web.archive.org/web/20200720134646/http://docs.cntd.ru/document/553392321

[3]

[1]

[2]

[4]

[5]

[6]

[7]

[8]

[9]