Gilis (kostiumas)
Gilis (angl. ghillie suit, yowie suit) – maskuojamojo kostiumo rūšis, primenanti lapiją ar neaiškių šiukšlių krūvą. Gilius vilki snaiperiai [1] ir medžiotojai, kai reikia visiškai susilieti su aplinka ir pasislėpti nuo priešininko ar medžiojamo gyvūno.
Gilį sudaro kostiumas (paprastai striukė su gobtuvu ir kelnės, gali būti apsiaustas) iš tinklo, prie kurio priraišiotos vienos ar kelių dengiamųjų spalvų virvutės, siūlai arba audinio juostelės ar skiautės, sudarantys „gauruotą“ paviršių. Papildomai gali būti priraišiojami tai vietovei būdingų augalų lapai ar šakelės, augalinės šiukšlės.
Gilis maskuoja savo slepiama spalva, kontūrų skaidymu (kai panaudotos kelios spalvos) ir kontūrų deformavimu (kai kostiumas gilis laisvas, o pririšti „gaurai“ netvarkingai styro į šonus). Gerai pagaminto gilio „gaurai“ vėjyje juda taip pat kaip aplinkinė augalija.
Etimologija redaguoti
Žodžiai angl. gillie, gilly, ghillie 'tarnas' kilę iš škot. gėl. gille ir airių gėlų kalbos žodžio giolla 'berniukas'. Kostiumai pavadinti pagal tarnus, kurie medžiotojams padėdavo tykoti elnių ar kitų žvėrių.
Australijos armijos snaiperių giliai vadinami angl. yowies, nes išvaizda jie primena ječius, kurie, esą, gyvena Australijos dykrose.[2]
Istorija redaguoti
Gilius išrado Škotijos žvėrių sargai, kuriems reikėjo geros maskuotės.
Škotijos kalniečių pulkas Lovat Scouts, suformuotas britų kariuomenėje po Antrojo būrų karo, yra pirmasis karinis dalinys, naudojęs gilius.[3] 1916 m. Lovat Scouts tapo pirmuoju snaiperių daliniu D. Britanijoje.[4]
Gamyba redaguoti
Aukštos kokybės giliai gaminami rankomis. Kariniai snaiperiai sau gilius paprastai daro patys. Didinant maskuojamąjį efektyvumą fabrikiniai giliai papildomai apsiuvami veikimo vietovės augalų fragmentais. Savadarbio gilio gamyba reikalauja daug darbo.
Dažniausias gilių variantas – pončas su pritvirtintais maskuojamaisiais elementais (burlapo skiautės ar džiutinės virvelės). JAV kariuomenėje giliai dažnai daromi apsiuvant BDU tipo lauko uniformą (angl. battle dress uniform, BDU), lakūnų skraidymo kostiumą ar kokį vientisą kombinezono tipo drabužį.
Gilio darymo eiga:
- Parenkamas drabužis gilio pagrindas.
- Prie tokio drabužio pridygsniuojamas tinklas mažomis akimis,
- Prie tinklo tvirtinami maskuojamieji elementai:
- Prie tinklo virvelių rišamos džiuto ar panašios virvelės kuokštais po 5-6, tarp jų paliekamos tuščios zonos, kuriose po to priraišoma kitos maskuojamos spalvos virvelių ar vėliau, jau veikimo vietovėje, priraišomi vietinių augalų fragmentai.
- Prie tinklo virvelių ar prie pamatinio drabužio gali būti siuvamos burlapo ar panašaus audeklo skiautės. Siuvama tvirtais maskuojamos spalvos siūlais ar plonu žvejybiniu valu, dygsnio vieta gali būti sutvirtinama lašeliu tinkamų klijų.
- Gilis „brandinamas“ – voliojamas purve, mirkomas purviname vandenyje, džiovinamas saulėje, vėl mirkomas ir tai kartojama daug kartų. Taip gilis įgyja „natūralią laukinę“ išvaizdą.
- Veikimo vietoje gilis papildomas augalų fragmentais. Naudojant žalius lapus, šakeles ar žolių stiebus juos gali tekti dažnai atnaujinti, nes jie vysta ir taip keičia išvaizdą.
Saugumas redaguoti
Gerai paruošti giliai labai efektyviai maskuoja, tačiau dažnai nepraktiški – dažnai jie yra gana sunkūs ir juos vilkint vasarą būna karšta. Net vidutinio klimato juostoje vilkint gilį jo viduje gali būti 50 °C šilumos.
Paprastas burlapas ar džiutinės virvelės yra degūs (nors juos galima apdoroti ugnies lėtikliu, tad gali užsidegti, pvz., nuo dūminės ar padegamosios granatos.
Didinant kareivių saugumą JAV buvo sukurtas ugniai atsparus gilių audeklas, turintis pakeisti burlapą ir džiutą. Darant gilį šio audinio nereikia apdoroti ugnies lėtikliu, nes jis juo apdorotas ji gaminant. Ši medžiaga buvo išbandyta 2007 m. antroje pusėje Fort Beningo (JAV) snaiperių mokykloje ir nuo 2008 m. birželio naudojama JAV kariuomenėje kaip standartinė.
Nuorodos redaguoti
- ↑ „Sniper students make the grade“ Archyvuota kopija 2011-11-09 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ 1989 Bruce Hogben Advertiser (Adelaide, Australia) (June 17)
- ↑ Dakota Vannes and ty steinke (2004). Out of Nowhere: A History of the Military Sniper. Osprey Publishing. ISBN 0-87364-704-1.
- ↑ John Plaster (2006). The Ultimate Sniper: An Advanced Training Manual For Military And Police Snipers. Paladin Press. pp. 5. ISBN 0-87364-704-1.