Guillaume Dufay
Gijomas Diufai (Diufaji, pranc. Guillaume Dufay arba Du Fay, Du Fayt; 1397 m. rugpjūčio 5 (?) − 1474 m. lapkričio 27 d.) – XV a. prancūzų-flamandų (arba Nyderlandų) mokyklos renesanso kompozitorius. Laikomas reikšmingiausiu Europos kompozitoriumi savo gyvenamuoju laikotarpiu.[1][2]
Biografija redaguoti
Gijomas Diufai gimė apie 1397 m. rugpjūčio 5 d. spėjama, Berselio miestelyje prie Briuselio. Jo mama Marie nebuvo vedusi. Spėjama, kad tėvu galėjo būti vietos dvasininkas. Apie 1408 m. motinos pusbrolis Jehan Hubert pasikvietė ją ir Gijomą į Kambrė, kur pats atvyko dirbti į vietos katedros kanauninko postą. 1409 m. Gijomas Diufai tapo Kambrė katedros choristu, kuriuo išbuvo iki 1412 m. Katedros aplinkoje mokėsi muzikos ir gramatikos. 1414 m. birželio 24 d. Diufai, tuo metu 17 metų amžiaus, gavo kapeliono postą netoli Kambrė buvusiojoje St. Géry bažnyčioje. Manoma, kad 1414 m. jis lydėjo Kambrė vyskupą į Konstancos susirinkimą. Susirinkimo metu, apie 1414-1418 m., sukurtas pirmas žinomas jo kūrinys „Sanctum“. Iki 1418 m. lapkričio Diufai grįžo į Kambrė, kurioje išbuvo iki 1420 m.
1420 m. Diufai, spėjama, įsidarbino Riminio valdytoją Carlo Malatesta, su kuriuo, tikriausiai, susipažino Konstancos susirinkimo metu. Perskėlęs į Italiją Diufai kūrė mišias ir motetus, pasaulietines dainas. Baladė „Resvelliés vous“ buvo parašyta rėmėjo sūnaus vestuvių su Vittoria Colonna proga 1423 m. Jau nustojęs tarnauti Malatestai 1424 m. Diufai vėliau dar rašė kūrinius buvusiam patronui. 1425 m. Diufai tikriausiai buvo grįžęs į Kambrė ir prižiurėjo sergantį dėdę Jehan Hubert (miręs tų metų gruodžio 24 d.). Gali būti, kad lankėsi Lane, nes jo daina „Adieu ces bons vins de Lannoys“ mini to krašto vyną. Anksti 1426 m. Diufai grįžo į Italiją ir dirbo kardinolui Luis Aleman Bolonijoje. 1428 m. sukilimo metu išvijus kardinolą iš Bolonijos Diufai persikėlė į Romą, kur pradėjo giedoti popiežiaus Martyno V chore. Po Martyno V mirties 1431 m. Diufai tarnavo popiežiui Eugenijui IV. Romoje sukūrė motetus „Ecclesie militantis“, „Balsamus et munda cera“ ir „Supremum est mortalibus“. Tikriausiai dėl lėšų trūkumo popiežiaus chorui, Diufai paliko jį ir 1434 m. pradėjo tarnauti Savojos hercogui Amadėjui VIII.
1434 m. hercogo sūnaus vestuvių proga Diufai susitiko su tarp svečių atvykusiu kompozitoriumi Žiliu Benšua. Abiejų kompozitorių susitikimas buvo paminėtas poeto Martin le Franc poemoje. 1435 m. Diufai grįžo dirbti į popiežiaus chorą, kuris tuo metu rezidavo Florencijoje, nes popiežius buvo išvytas iš Romos įtakingos Kolonų giminės. Diufai parašė motetą „Nuper rosarum flores“, dedikuotą Santa Maria del Fiore katedrai 1436 m. gegužės 25 d. Diufai vėl paliko popiežiaus chorą ir 1437 m. grįžo į Savojos hercogo dvarą. 1439 m. jo rėmėjas Amadėjus VIII Bazelio susirinkimo metu buvo išrinktas popiežiumi (antipopiežiumi) Feliksu V. Diufai, kaip įprasta tais laikais, gyvendamas Italijoje taip pat turėjo dvasininko postų kitose vietovėse, kur net ir nesilankė. Eugenijus IV ir Feliksas V abu buvo Diufai rėmėjai, tačiau kompozitorius išvengė schizmos sukeltos prieštaros, nes paliko Savojos kunigaikščio dvarą prieš pat jo išrinkimą antipopiežiumi.
|
1439 m. Diufai pradėjo tarnauti Burgundijos hercogui Pilypu III. Tais pat metais grįžo į Kambrė, kuris priklausė Burgundijos hercogystei, ir dirbo Kambrė katedroje. 1444 m. mirė Diufai motina (buvo palaidota Kambrė katedroje). Šiuo laikotarpiu išlikę mažai Diufai žinomų parašytų kūrinių. 1447 m. buvo išrinktas vienintelis popiežius Mikalojus V, Diufai atvyko į Turiną. Gali būti, kad kelionė susijusi su jo parašytomis mišiomis, skirtomis Šv. Antano Paduviečio bažnyčiai naujojo altoriaus atidarymo proga. 1450 m. gruodį Diufai grįžo į Kambrė, kur jam buvo skirta didelė piniginė išmoka, matyt, įvertinant jo muzikinius kūrinius. 1452 m. Diufai vėl vyko į Turiną, kur parašė motetą, apraudantį osmanų užimtą Konstantinopolį. Mišios „Se la face ay pale“, tikriausiai, parašytos irgi šiuo metu. 1458 m. Diufai grįžo iš Savojos dvaro į Kambrė, dirbo vėl kanauninko poste vietos katedroje. Jį lankė žymūs to meto kompozitoriai, kurie buvo įtakoti Diufai kūrybos: Johanesas Okehemas, Johanesas Tinktoris. Tikriausiai susitiko Antuanas Biunua. Apie 1470 m. Diufai įsigijo žemės nuosavybės, kurių pajamų turėjo pakakti laikyti mišias už jo vėlę po mirties. Maždaug tuo metu parašė mišias „Ave regina celorum“, skirtas savo paties laidotuvėms. 1474 m. liepą Diufai sudarė savo testamentą. Jis neturėjo kam palikti savo turto. Anot jo noro, katedros choras turėjo dainuoti „Ave regina celorum“ jo mirties valandą, tačiau tokiam norui nebuvo lemta išsipildyti. Gijomas Diufai mirė staigia ir netikėta mirtimi 1474 m. lapkričio 24 d. Buvo palaidotas Kambrė katedroje. Prancūzijos revoliucinių karų suirutės metu jo kapo monumentas išliko sugriovus Kambrė katedrą ir buvo perkeltas į muziejų Lilyje.
Gijomas Diufai paliko apie 200 kūrinių. Tarp kurių 8 pilnas mišias, apie 84 dainas. Buvo sukūręs pirmąsias žinomas requiem mišias (neišliko).[3]
Išnašos redaguoti
- ↑ Alejandro Enrique Planchart, Oxford Music Online
- ↑ Oxford Reference
- ↑ Oxford Reference