Giedraičiai (giminė)

Giedraičiai
Hipocentauras
Hipocentauras
Pradininkas Giedrius
Titulas Kunigaikštis
Laikotarpis XIII-XX a.
Šalys LDK
Dvarai Giedraičiai

Giedraičiai – Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didikų kunigaikščių giminė.

1800 m. tapytas giminės herbas

Kilę iš XIII a. – XIV a. sritinių Giedraičių ir jų apylinkių kunigaikščių. Pirmą kartą Giedraičių gyvenvietė paminėta 1338 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ir Livonijos ordino magistro pasirašytoje prekybos sutartyje. Giminės vardą pirmą kartą mini Hermano Vartbergės kronika 1375 m. Vienas valdų centrų – Videniškiai. Katalikai, nuo XIX a. buvo ir stačiatikių, nuo XX a. – protestantų. Save kildino iš Lietuvos metraštyje minimo legendinio kunigaikščio Giedriaus, tariamo Narimanto brolio. Manoma, kad anksti pripažino Mindaugo ir kitų Lietuvos žemės vyresniųjų kunigaikščių valdžią ir dėl to išlaikė titulą bei valdas ar jų dalį.

Hermanas Giedraitis (apie 1400 m. – prieš 1439 m. spalio 30 d.) – vienas pirmųjų aukštus mokslo laipsnius įgijusių lietuvių. XV a. šeši kunigaikščiai Giedraičiai studijavo Krokuvos universitete, kai kurie Karaliaučiaus universitete, Vokietijos universitetuose. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės 1528 m. sąraše yra 80 kunigaikščių Giedraičių. Ten yra atskiras „Registras kunigaikščių ir bajorų Giedraičių”, kurie karo metu turėjo statyti nuo 8 „dūmų” po vieną ginkluotą raitininką. 80 Giedraičių asmenų turėjo pastatyti 234 raitininkus. Matyt, ir kunigaikščiai, ir bajorai Giedraičiai nebuvo turtingi. 1567 m. Lietuvos kariuomenės sąraše buvo minimos 74 jų pavardės. Jų suskilimas į dvi šakas išsilaikė iki mūsų laikų. Rusijos imperijos valdžia 18651880 m. eilei Giedraičių dar pripažino kunigaikščių titulus.

Žymiausi Giedraičiai

redaguoti

Žemaičių vyskupijos kanauninkas:

XX a. Giedraičių giminės garsiausi politiniai, kultūriniai ir visuomeniniai veikėjai:

Nuorodos

redaguoti


 

Šaltiniai

redaguoti
  1. Algirdas Matulevičius, Antanas Tyla, Arimeta VojevodskaitėGiedraičiai (giminė). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 634 psl.