Giedraičių mūšis

Giedraičių mūšis
Priklauso: Lenkijos–Lietuvos karas
Data 1920 m. lapkričio 17 – lapkričio 21 d.
Vieta Giedraičių ir Širvintų apylinkės, Lietuva
Rezultatas Kauno paliaubos
Konflikto šalys
Lenkija Antroji Lenkijos Respublika Lietuva Lietuva
Vadovai ir kariniai vadai
Lenkija Liucijus Želigovskis Lietuva Silvestras Žukauskas

Giedraičių mūšis, arba Giedraičių-Širvintų mūšis, Širvintų-Giedraičių mūšis, 1920 m. lapkričio 17-lapkričio 21 d. Lietuvos kariuomenės mūšis su Lenkijos kariuomenės Liucijaus Želigovskio rinktine (vadinama Vidurinės Lietuvos kariuomene).

Paminklas Devintojo pėstininkų pulko kariams Giedraičiuose

Priešistorė

redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Želigovskio maištas.

1920 m. spalio 9 d. užėmusi Vilnių. L. Želigovskio rinktinė, kurią sudarė 1oji lietuvių-gudų pėstininkų divizija ir 13asis Vilniaus ulonų pulkas, puolė toliau vakarų ir šiaurės vakarų kryptimis. Jos puolimą vakarų kryptimi kairiajame Neries krante spalio 14-15 d. linijoje Vievis – Valkininkai sulaikė 3oji pėstininkų divizija (vadas Ignas Musteikis).

Spalio 17 d. lenkų pėstininkai, remiami artilerijos ir šarvuočių, ėmė pulti dviem pagrindinėmis kryptimis: keliais Vilnius-Širvintos ir Vilnius-Giedraičiai. Puolimas šiaurės vakarų kryptimi dešiniajame Neries krante buvo stipresnis ir 1oji pėstininkų divizija, kurią sudarė 2asis, 4asis, 7asis ir 9asis pėstininkų pulkai (vadas Stasys Nastopka) kaudamasi traukėsi. Lenkai užėmė Nemenčinę, Švenčionėlius, Širvintas, Giedraičius. Į lietuvių užnugarį įsiveržę ulonai spalio 21 d. paėmė į nelaisvę 1osios pėstininkų divizijos štabą. Iki spalio 27 d. L. Želigovskio kariuomenė užėmė Želvą ir Vidiškius ir grasino perkirsti plentą Ukmergė – Utena. Šiuo veiksmu lenkai pralaužė frontą nuo Širvintų iki Dubingių. Spalio 28-spalio 30 d. Lietuvos kariuomenės 1oji pėstininkų divizija (2asis, 7asis ir 9asis pėstininkų pulkai, vadas Edvardas Adamkavičius) perėjo į kontrpuolimą ir atsiėmė Želvą, o lapkričio 1 d. išvadavo Giedraičius. Frontas sustojo linijoje Kernavė – Musninkai-Širvintos-Giedraičiai – Dubingiai – Švenčionėliai. Iki lapkričio 16 d. nusistovėjo jėgų pusiausvyra, vyko tik pavieniai susirėmimai.

Tautų Sąjungai nutarus lietuvių ir lenkų konfliktą Vilniaus krašte išspręsti plebiscitu ir į karo veiksmų zoną išvykus Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijai (TSKKK), L. Želigovskis, siekęs užimti teritoriją iki 1920 m. birželio mėn. demarkacinės linijos, buvo priverstas skubėti, nes jo kariuomenės kovingumas pamažu silpo. Lapkričio 17 d. anksti rytą lenkai 30 km Musninkų-Širvintų-Giedraičių-Dubingių fronto ruože pradėjo naują puolimą. Ruožą gynė 2asis, 4asis ir 7asis Lietuvos kariuomenės pėstininkų pulkai. Širvintų ir Giedraičių kryptimi puolė dvi pėstininkų brigados, remiamos artilerijos, o kavalerijos brigada, kurią sudarė 11 eskadronų, ties Dubingiais tarpežeriu prasiveržė į Lietuvos kariuomenės užnugarį Videniškių – Kurklių kryptimi. Lenkai pralaužė frontą tarp 7ojo pėstininkų pulko kairiojo ir 2ojo pulko dešiniojo sparno. Stipriausias smūgis teko Giedraičius gynusiam 2ajam pėstininkų pulkui. Vengdamas apsupimo lapkričio 17 d. vakare jis pasitraukė iki Želvos linijos. Širvintas gynęs 7asis pėstininkų pulkas po atkaklių kautynių pasitraukė į pozicijas Viesų-Liūnų-Degučių ruože. Musninkų fronto ruožą gynęs 4asis pėstininkų pulkas išlaikė turėtas pozicijas. 7asis pėstininkų pulkas nebeturėjo rezervų.

Lenkų kavalerija, ties Kavarsku perėjusi Šventąją, veržėsi gilyn į Lietuvą ir pasiekė Kėdainių apylinkes. Lietuvių kariuomenei grėsė apsupimas. Lapkričio 18 d. vakare įvyko Lietuvos kariuomenės vadų susirinkimas. Jo metu 1osios divizijos vadas E. Adamkavičius pritarė 7ojo pėstininkų pulko karininkų susirinkimo paremtam 3ojo bataliono vado Teodoro Balno pasiūlytam planui apeiti Širvintas ir smogti lenkams iš flango ir užnugario. Jo lapkričio 18 d. vakare suformuota ir vadovaujama 170–200 karių rinktinė, naktį atlikusi 14 km žygį mišku, puolė ties Motiejūnų kaimu stovintį lenkų Gardino pulko batalioną. Mūšio metu žuvo Gardino pulko vadas, į nelaisvę pateko L. Želigovskio rinktinės lietuvių ir gudų brigados bei Gardino pulko štabai (apie 200 belaisvių), paimta daug trofėjų (2 patrankos, 9 minosvaidžiai, 20 kulkosvaidžių, gurguolė). Širvintų apylinkėse išsklaidyti ir kiti du Gardino pulko batalionai.

 
Širvintų kautynių atminimo ženklas

Persigrupavę lenkai netrukus vėl užėmė Širvintas. Lapkričio 19 d. rytą į Ukmergę atvykęs armijos vadas generolas Silvestras Žukauskas organizavo kontrpuolimą visu frontu. Buvo sustiprintas į Lyduokių apylinkes atsitraukęs 2asis pėstininkų pulkas, į frontą papildomai įtrauktas 8asis pėstininkų pulkas.

Puolimą Lietuvos kariuomenė pradėjo naktį iš lapkričio 20 į 21 d. Širvintos vėl apeitos iš šono mišku ir po trumpo mūšio užimtos. Puolant Giedraičių kryptimi sunkios kautynės vyko ties Šiupieniais, Bekupe ir Giedraičiais, čia pasižymėjo 2ojo pėstininkų pulko 3asis batalionas (vadas Liudvikas Butkevičius). Lapkričio 21 d. po pietų Giedraičiai buvo išvaduoti. Patyrusi nemažų nuostolių Lietuvos kariuomenė grįžo į iki lapkričio 17 d. turėtas pozicijas.

TSKKK reikalaujant lapkričio 21 d. kovos veiksmai nutraukti. Giliai užnugaryje likusi atkirsta lenkų kavalerijos brigada ėmė skubiai trauktis ir persekiojama lietuvių karių bei partizanų lapkričio 24 d. ties Labanoru perėjo fronto liniją. Lapkričio 29 d. TSKKK tarpininkaujant Lietuvos Respublikos vyriausybės ir L. Želigovskio atstovai Kaune pasirašė Kauno paliaubų protokolą, kuriuo tarp Lietuvos ir L. Želigovskio kariuomenių nustatyta 6 km pločio neutralioji zona.[1]

Atminimas

redaguoti

1990 m. lapkričio 23 d. Lietuvos kariuomenės dieną, iš Giedraičių mūšio lauko į Kauną atgabenti žuvusiojo savanorio palaikai ir perlaidoti Karo muziejaus sodelyje, Nežinomojo kareivio kape, prie Amžinosios ugnies.

Šaltiniai

redaguoti
  1. Vidmantas JankauskasGiedraičių mūšis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 534 psl.

Nuorodos

redaguoti