Gidim (šum. 𒄇) – mirusiųjų dvasios ir vaiduokliai Mesopotamijos mitologijoje. Atitikmuo akadų kalbojeetemmu.[1]

Tikėta, kad po mirties žmonių dvasios atsiduria požemio pasaulyje, jų pomirtinė būtis esanti nyki ir slogi. Dėl to buvo manoma, kad šios dvasios kaip vaiduokliai gali sugrįžti iš požemio pasaulio persekioti gyvųjų. Siekiant nuo to apsisaugoti, mirusiesiems būdavo atnašaujamas maistas ir gėrimai. Manyta, kad didžiausią pavojų kelia žmonių, mirusių smurtine mirtimi, dvasios. Įsivaizduota, kad jos galinčios įsiskverbti į žmogų pro ausis. Apsiginti nuo gidim būdavo pasitelkiama ir magija.[1] Išlikęs užkalbėjimų rinkinys gidim-bul = etemmu lemnutu. Šiais užkalbėjimais buvo siekiama išvaryti piktąsias mirusiųjų dvasias.[2]

Manyta, kad gidim gali sukelti įvairaus pobūdžio negalavimus. Vienas toks negalavimas, vadintas sibit etemmi („apniktas vaiduoklio“), buvo siejamas su fiziniais simptomais. Tuo tarpu qat etemmi („vaiduoklio ranka“) vadintas daugiausia psichologinio pobūdžio negalavimas.[1]

Tarp babiloniečių buvo paplitusi nekromantija: tariamai iškviestiems vaiduokliams būdavo užduodami klausimai apie ateitį. Visgi tokia veikla buvo laikoma pavojinga. Aptiktas ritualas, kuriuo buvo siekiama apsisaugoti nuo neigiamo nekromantijos poveikio.[1] Aptikta ir ritualų mirusiųjų dvasioms iškviesti, kad žmonės jas pamatytų, su jomis pasikalbėtų ir kad jų padedami priimtų sudėtingus sprendimus. Žinomi bent trys tokie tekstai.[2]

Šaltiniai redaguoti

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 Jeremy Black; Anthony Green (1992). Gods, Demons and Symbols of Ancient Mesopotamia: An Illustrated Dictionary. University of Texas Press, p. 88–89. ISBN 978-0-292-70794-8.
  2. 2,0 2,1 Van der Toorn, Karel; Becking, Bob; Van der Horst, Pieter W. (eds.). Dictionary of Deities and Demons in the Bible. Brill, p. 807.