Gero marka (lot. Marca Geronis)[1] – labai didelė marka (Karolio Didžiojo įkurtos imperijos pasienio provincija, teritorija,), egzistavusi X a. viduryje. Spėjama, kad ją sukūrė Tietmaras (Thietmar) po 920 m. ir perdavė savo sūnui Zigfridui (Siegfried), po to – Gerui (Gero). 965 m., po Gero mirties, marka buvo padalinta į penkias markas – Nordmarką, Ostmarką, Meiseno marką, Ceico ir Merseburgo markas.

Marca Geronis
Gero marka
Šventosios Romos imperijos marka

920 – 965
Location of Gero marka
Location of Gero marka
Štrichuota dalis šiaurės rytuose (išskyrus šiauriausią dalį, kuri yra Bilungo marka) yra Gero marka
Sostinė Merseburgas
Kalbos lotynų
Valdymo forma monarchija
markgrafas
 iki 937 Zigfridas (markgrafas)
 937 - 965 Geras (markgrafas)
Era viduramžiai
 - Įkurta 920 m., 920
 - Padalinta 965 m.
Prieš
Po
Saksai
Nordmarkas
Ostmarkas
Meiseno marka
Merseburgo marka
Ceico marka

Kiti pavadinimai

redaguoti

Ši marka turi ir alternatyvių pavadinimų:

  • Zigfrido ir Gero sostinė buvo Merseburgas, todėl Gero marką kartais vadina Merseburgo marka, tačiau šis pavadinimas labiau tinka Merseburgo markai, kuri susidarė po 965 m., kai buvo padalinta Gero marka.
  • Centrinė Gero markos diocezija buvo Magdeburge, todėl šią marką kartais vadina ir Magdeburgo marka (Magdenburger Mark).
  • Kiti istorikai vadina Rytų marka, Saksų Rytų marka ar Ostmarku, tačiau šie pavadinimai labiau tinka po 965 m. iš Gero markos atsiradusiai mažesnei markai pavadinti.
  • Gero marka buvo sudaryta kartu su Bilungo marka, kuri buvo šiauriau. Todėl Gero marką kai kas vadina pietine Ostmarko puse.
  • Kai kurie istorikai ją vadina Meiseno marka.[2]
  • Dž. W. Thompson’as viename puslapyje Gero marką pavadino Sorbų marka (Sorben Mark) ir Tiuringijos marka.[3]

Gero markgrafystės vietos nustatymą apsunkina markgrafo titulo ypatumai X a. Saksonijos kunigaikštystėje. Šis titulas reiškė valdžią tam tikroje teritorijoje (markoje), bet šį titulą suteikdavo ir kaip garbės titulą ypač galingiems grafams, kad parodyti jų viršumą ginant provinciją, kurioje yra jų grafystė. Kai kurie istorikai teigia, kad markgrafų jurisdikcijos vienoje provincijoje galėdavo persikloti.

Šaltiniai

redaguoti

Išnašos

redaguoti
  1. Thompson, 639.
  2. Jakubowska, 64 n16.
  3. Thompson, 487.