Genčų I Velnio akmuo

Genčų I Velnio akmuo

Genčų I akmuo, vad. Velnio akmeniu
Genčų I Velnio akmuo
Genčų I Velnio akmuo
Koordinatės
55°58′14″š. pl. 21°18′19″r. ilg. / 55.970636°š. pl. 21.305245°r. ilg. / 55.970636; 21.305245
Vieta Kretingos rajono savivaldybė
Seniūnija Kretingos seniūnija
Aukštis 1,55 m
Plotas 13 m²
Žvalgytas 1966, 1974, 1993 m.
Registro Nr. u. k. 12779 / M154

Genčų I akmuo, vadinamas Velnio akmeniu (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas 12779; senasis vertybės kodas M154) – mitologinis akmuo centrinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Genčuose, 0,6 km į rytus nuo kelio KurmaičiaiGenčai, 50 m į šiaurę nuo Skroblupio ir Šakalės upių santakos, Skroblupio dešiniajame krante.

Akmuo didelis, pailgas rytų – vakarų kryptimi, apie 4 m ilgio, 3,55 m pločio, iki 1,55 m aukščio. Plokštumos šiaurės pusėje yra lėkštas, apie 25 cm skersmens ir iki 4 cm gylio įdubimas, primenantis dubenį.[1] Akmuo suskeldėjęs, jame yra gilių plyšių.

Teritorijos plotas – 13 m².

450 m į pietvakarius yra Genčų II Velnio akmuo.

Istorija

redaguoti

Akmuo vadinamas Velnio, Bieso akmeniu. Seniau, išsimaudę Skroblupyje, vaikai bėgdavo ant akmens sušilti saulėje.

Jį kaip kultūros paveldo objektą 1966 m. išaiškino Ignas Jablonskis.[2]

Žvalgė: 1974 m. – I. Jablonskis, 1993 m. – Vykintas Vaitkevičius.

1993 m. įrašytas į laikiną kultūros ir istorijos paminklų apskaitą, 2000 m. registruotas kultūros vertybių registro mitologinių objektų sąraše, 2005 m. pripažintas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu.[3]

Padavimai

redaguoti
  • Po akmeniu gyvena (susisukęs lizdą) Velnias.
  • Praeiviams prie akmens pasirodydavo velniukai, lydėdavę juos iki pat namų.
  • Į akmenį trenkęs Perkūnas ir ištrupinęs įdubimą.[4]

Literatūra

redaguoti

Šaltiniai

redaguoti
  1. Julius Kanarskas. Kretingos rajono akmenys, 1989 m. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 4, b. 138. – P. 13-14
  2. Julius Kanarskas. Archeologiniai Igno Jablonskio tyrinėjimai. – Kretinga: Kretingos muziejus, 2001. – P. 16-17
  3. „Akmuo vad. Velnio akmeniu II“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2015-08-16.
  4. Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. – Vilnius: Diemedžio leidykla, 1998. – P. 63

Nuorodos

redaguoti