Geminacija
Geminacija, arba dvigubinimas (lot. geminō 'dvigubinu, dvejinu') – tokių pačių arba artimų (skardusis – duslusis) priebalsių ėjimas iškart vienas po kito, priebalsių ilginimas. Geminacija atsiranda dėl skirtingų priežasčių ir gali turėti skirtingą paskirtį. Geminacija retorikoje – kontaktinis to paties žodžio arba sakinio dalies kartojimas stilistiniais tikslais.
Geminacijos pavyzdžiai
redaguoti- Priebalsių sankirta dūriniuose
- Morfemų sandūra
- lat. izzust 'pradingti', liet. užželti
- Išskyrus sklandžiuosius, latvių kalboje ilginami tarp dviejų trumpųjų balsių atsidūrę priebalsiai; rašyboje neatspindima.
- visa [vis:a] 'visà'
- upe [up:e] 'upė'
- Istoriškai išnykusios geminatos
- Žodžių skyrimo paskirtis
- coma 'koma' – comma 'punktas, skirsnis'
- pala 'kastuvas' – palla 'kamuolys'
- Asimiliacija
- affero < ad-fero 'atnešu'[1]
- Ekspresinis dvigubinimas
- bucca 'skruostas' [2]
- Formų skyrimo paskirtis
Suomių kalboje geminacija atsiranda dėl šiai kalbai būdingos stipriųjų ir silpnųjų priebalsių laipsnių šaknyje kaitos.
- Linksniavimas
- harakka 'šarka' (vardininkas) – harakan 'šarkos' (kilmininkas)
- Asmenavimas
- antaa 'duoti' – annat 'duodi'
- Žodžių skyrimo paskirtis
- kite 'ateiti' – kitte 'pašto ženklas'
- Vokiečių kalboje geminatos taip pat kartais susidaro žodžių arba morfemų sandūrose:[3]
- annehmen [ˈan‿ne: mən] 'priimti'
- am Mittag [ˈam‿mɪtɑ:k] 'vidurdienį'
(Sudvigubintų priebalsių rašymas paprastai nerodo geminacijos, šitaip žymimas prieš priebalsį einančio balsio trumpumas:
- beten [ˈbe: ten] 'melstis' – Bett [bet] 'lova'.)
Geminacija retorikoje
redaguotiTas pats dėmuo kartojamas, dvigubinamas be formos pokyčių, jis neatskiriamas kitais dėmenimis. Taip siekiama atkreipti skaitytojo dėmesį, sustiprinti reikšmę arba sukurti norimą skambesį.[4]
- Iš negandingų vakarų
- Audrų perkūnijų prikrauti
- Lingavo debesų laivai.
- Tada graži, graži buvai,
- Akim tyliųjų ežerų...
- Lyg eidama linelių rauti.
(S. Nėris „Lietuvai”)
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Тронский, И.М. (2001). Историческая грамматика латинского языка. M.: Индрик. p. 121.
- ↑ Тронский, И.М. (2001). Историческая грамматика латинского языка. M.: Индрик. p. 115.
- ↑ МилюковаН.А., Норк О.А. (2004). Фонетика немецкого языка. M.: Academia. p. 176.
- ↑ Горло Е.А. Синтаксические средства воздействия в поэтическом тексте.