Geigerio ir Miulerio skaitiklis
Geigerio ir Miulerio skaitiklis, Geigerio-Miulerio skaitiklis arba Geigerio skaitiklis (orig. Geiger-Müller) – dujinis dalelių detektorius, matuojantis jonizuojančiąją spinduliuotę.
Veikimas redaguoti
Geigerio ir Miulerio skaitikliai naudojami jonizuojančiai spinduliuotei aptikti, dažniausiai alfa ir beta spinduliuotei, kartais ir kitai spinduliuotei. Pagrindinė skaitiklio sudedamoji dalis – daviklis, vadinamas Geigerio-Miulerio vamzdžiu, kuris yra pripildytas inertinėmis dujomis (dažniausiai heliu, neonu ar argonu su halogenų priemaišomis), jų būna apie 90%, likusius 10% vamzdyje sudaro spirito garai.[1] Kai dalelė patenka į šį vamzdį, jonizuoja dujas, kurios tampa laidžios ir trumpam sukuriama elektros srovė. Vamzdis tam tikru būdu sustiprina dujų laidumą ir nusiunčia srovės impulsą į skaičiuotuvą, fiksuojantį impulsų skaičių.
Kai kurie Geigerio ir Miulerio skaitikliai gali būti naudojami gama spinduliuotei matuoti, tačiau jų jautrumas didelės energijos gama spinduliavimui gali būti mažesnis, nei kitų tipų detektorių, kadangi Geigerio-Miulerio vamzdyje esančių dujų tankis ir didesnės energijos fotonai praeina kamerą nedetektuoti.
Taikymas redaguoti
Nors Geigerio ir Miulerio skaitiklis yra gana pigus įrenginys, tačiau juo galima tik aptikti jonizuojančios spinduliuotės egzistavimą ir išmatuoti jos intensyvumą. Dėl konstrukcinių ypatybių (žr. Geigerio-Miulerio vamzdis) šiais skaitikliais negalima nustatyti fiksuojamų dalelių energijų.
Istorija redaguoti
Pirmąjį tokio tipo skaitiklį 1908 m. sukonstravo Hansas Geigeris ir Ernestas Rezerfordas. Jis tegalėjo aptikti tik alfa daleles. 1928 m. Geigeris ir Valteris Miuleris patobulino skaitiklį, kad pastarasis galėtų aptikti visų rūšių jonizuojančią spinduliuotę.
Taip pat skaitykite redaguoti
Šaltiniai redaguoti
- ↑ POŽĖLA, Ignas. Fizika: optika ir atomo fizika: mokomoji knyga. Kaunas: Technologija, 2003, 215 p. ISBN 9955-09-330-7 .