Vikipedija

Gedimino prospektas

54°41′14″ š. pl. 25°16′40″ r. ilg. / 54.68722°š. pl. 25.27778°r. ilg. / 54.68722; 25.27778

Gedimino prospektas
2021 m. vasarą
Gyvenvietė Vilnius
Ilgis 1,8 km
Pradžia Vilniaus katedra
Pabaiga Žvėryno tiltas
Miesto dalys Vilniaus senamiestis

Gedimino prospektas – pagrindinė Vilniaus miesto gatvė. Prasideda prie Vilniaus Katedros, sankryžoje su Šventaragio g. ir baigiasi Žvėryno tiltu.[1]

Pavadinimas

redaguoti

1836 m. gatvė suformuota kaip Šv. Georgijaus (Šv. Jurgio) prospektas. 1920–1939 m. Lenkijos okupacijos metu gatvė pervadinta į Adomo Mickevičiaus gatvę (lenk. ulica Mickiewicza). 1939 m. vadinta Gedimino gatve. Sovietinės okupacijos metu gatvė gavo Lenino prospekto pavadinimą, 1989 m. tapo Gedimino prospektu – gatve, jungiančia istorinį miesto centrą, Katedros aikštę, su Lietuvos Respublikos Seimo rūmais.[2]

Istorija

redaguoti

Nuo Katedros aikštės iki Vinco Kudirkos aikštės

redaguoti
 
1915–1918 m.

Pirmą kartą Georgijaus, Jurgio (dab. Gedimino) prospektas paminėtas 1817 m. Vasilijaus Gesčio ir Žozefo Pusjė sudarytame Vilniaus perpektyviniame plane. Iš 1840 m. Vilniaus plano matyti, jog už Tilto gatve pasiekiamos šv. Jurgio aikštės (dabar – Vinco Kudirkos aikštė) miestas pasibaigdavo: toliau plytėjo priemiesčio sodai ir daržai bei retai gyvenama Lukiškių dykvietė iki pat Neries vingio. Tuo metu Vilniaus gyvenimas virė nuo seno svarbioje Pilies – Didžiosios – Aušros Vartų gatvių atkarpoje.[3][4][5]

Gedimino prospekto gatvė nutiesta po 1863 metų, iki tol joje stovėjo pavieniai namai. Gatvė pradėta grįsti nuo (dabar Vilniaus gatvės) Katedros link. 1847 m. buvo sutvarkyta prospekto atkarpa ties Šv. Jurgio aikšte. 1851–1852 m. buvo tiesiama prospekto atkarpa nuo Totorių skerstgavio iki Katedros. Darbai užtruko iki 1852 m. Sutvarkius šią gatvės atkarpą, caras Nikolajus I 1852 metų vasario 11 d. įsakymu prospektą pavadino Šv. Jurgio vardu. Tais pačiais metais buvo toliau formuojama gatvė nuo Vilniaus gatvės link Lukiškių. 1875 m., prabėgus 36 metams nuo pirmos Šv. Jurgio prospekto dalies sutvarkymo, į priekį pasistūmėta nedaug. Ruožas nuo dabartinės Jogailos gatvės Lukiškių link buvo tvarkomas iki pat XX amžiaus trečiojo dešimtmečio. Pastatai čia statyti iki pat Antrojo pasaulinio karo. Susiformavo tradicija čia statyti reprezentacinius pastatus.[3][4]

Imperijos žemėlapiuose sužymėti svarbiausi Georgijaus prospekto statiniai: Suchackio namai, Apygardos teismas, grafo Dmitrijaus Mavroso namas, „Georgijaus" viešbutis su Šv. Jurgio skulptūra, Sankt Peterburgo banko skyrius, Vilniaus žemės bankas. Dabartinėje Vinco Kudirkos aikštėje stovėjo šv. Aleksandro Neviškio koplyčia pergalei prieš 1863 m. sukilimo dalyvius pažymėti. 1919 metais lenkų valdžios sprendimu koplyčia nugriauta.[3][4]

1893 m. nuo naujai pastatyto Žaliojo tilto nutiesta arklinio tramvajaus linija. Ji ėjo Vilniaus gatve ir pro „Georgijaus" viešbutį darė lanką link Lukiškių aikštės, kurios nepasiekusi, suko į dabartinę Pamėnkalnio gatvę, nutiesta iki geležinkelio stoties. Prospektą kirto ir kita: Žaliojo tilto – Geležinkelio stoties tramvajaus linija. Abi išardytos 1926 metais.[3][4]

 
1901–1914 m.

1887 m. pastatytas Gedimino pr. 1 namas (architektas Vincentas Gorskis). Jame įkurtos krautuvės, restoranas, pirmame aukšte dirbtuvės priešais Katedrą. Sovietmečiu buvo Lietuvos TSR teatro draugija. 1960–2007 m. pastate veikė kavinė „Literatų svetainė“, kurioje rinkdavosi Vilniaus inteligentija. Vietoj jos įkurtas „Ūkio banko" filialas, veikęs iki banko bankroto.[3][4][6][7]

1898 m. Michalas Burhardtas padavė prašymą miesto valdybai statyti 4 aukštų mūrinį gyvenamąjį namą Jurgio prospekte (dab. Gedimino pr. 1A) pagal architekto Apolinaro Mikulskio projektą. Anksčiau toje vietoje buvo Šadurskio užvažiuojamieji namai su kambariais keliautojams apsistoti bei arklidėmis. Pastatas statytas 1899–1901 m. Pastate patalpas nuomojosi 12 nuomininkų: pirmajame aukšte buvo 3 parduotuvės ir aludė, antrajame aukšte – fotografo biuras ir 2 butai, trečiame aukšte – 12 kambarių butas, ketvirtame aukšte – odontologo kabinetas ir 2 butai. Kiemo priestate buvo fotografijos paviljonas ant mūrinių stulpų.[3][4][8]

 
1910–1919 m. pro Katedros varpinės langą (J. Bulhako nuotrauka)

Gedimino pr. 3 name, pastatytame apie 1903–1909 m., įsikūrė Rusijos valstybinis bankas. Statant įrengtas kambarys-seifas. Rūsyje dar įrengta katilinė ir kuro sandėliai vietinei centrinio šildymo sistemai. Po 1925 m. pastatas išplėstas iš Tilto gatvės pusės, Lenkijos banko vadovybei pastačius priestatą, aptvėrus aukšta mūrine tvora, įrengus metalinius vartus. Gatvės korpuso patalpas ir salę papuošė grotelės, metalo šviestuvai, bareljefai, dekoratyvinės ornamentuotos juostos, metalo turėklai. Įrengus Rusijos valstybinio banko Vilniaus skyriaus pastatą, 1908 m. pabaigoje pradėjo veikti imperinė kredito įstaiga, kasa. Vokiečiams užėmus Vilnių, pastatė įsikūrė okupacijos srities karinė valdyba. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pastate veikė karo komendatūra. Lenkams užėmus Vilnių, įsteigtas Lenkijos banko skyrius ir taupomoji kasa, kitos kredito įstaigos. Sovietams okupavus Vilnių, pastate veikė Liaudies komisarų taryba. Rekonstravus pastatą, 1956 m. jis perduotas Lietuvos mokslų akademijai.[9]

Siaurą, galu į gatvę orientuotą dviaukštį korpusą su įėjimu iš šono (dab. Gedimino pr. 4) projektavo Kiprijonas Maculevičius 1897 m. pagal Vladislovo Stipulkovskio projektą. Fasadas neorenesansinio stiliaus. Visuose trijuose aukštuose buvo įrengtos erdvios salės. Pirmame aukšte vykdavo Juozapo Montvilos aplinkos amatininkų bei architektūros parodos, antrame ir trečiame aukštuose veikė sekmadieninės techninio piešimo ir braižybos klasės amatininkams bei „Liutnios“ muzikinės draugijos kanceliarija. Vėliau, kai 1910 m. prie Žemės banko pastato buvo prijungtas „Liutnios“ teatras, tarp jo ir „Mugės“ korpuso susidarė gatvelė – pasažas. 1904 metais piešimo ir braižybos kursai buvo pavadinti Juozapo Montvilos kursais. Dailės mokykla šiame pastate veikė iki 1915 metų. Šiuo metu čia įsikūrusios Lietuvos nacionalinio dramos teatro kasos.[10][11]

 
Šv. Jurgio skulptūra ant Gedimino pr. 20 stogo

Gedimino pr. 5A veikė kino teatras „Vilnius". Uždarytas 2001 m., pastatas privatizuotas prekybininkų.[6] Gedimino pr. 6 istorizmo stiliaus pastatas (architektas Vincentas Gorskis), kuriame įsikūręs Lietuvos bankas, išlikęs su neorenesansinėmis ir neoklasicistinėmis detalėmis. Pirmasis specialiai bankui skirtas statinys. Kai Vilniaus žemės bankas įsigijo šį sklypą, jame tebuvo keli mediniai namai.[10][11]

Gedimino pr. 7 pastatas užbaigtas 1886 m. pagal italų renesanso stilių. Pastate veikė slapta lietuvių organizacija, kovojusi už pamaldas lietuvių kalba. Vėliau daug metų čia gyvavo bankas. 1908 metais pastate duris atvėrė broliams Goldams priklausantis kino teatras „Fantazija“. Pastatą rekonstravus, jame įsikūrė Vilniaus centrinis paštas. Rekonstrukciją atliko architektai broliai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai.[3][4][10][11]

Gedimino pr. 9 yra seniausias prospekto namas. Jis pastatytas 1860 m. (pagal kitus šaltinius – 1873 m.). Namas priklausė Buruchui Rindziunskiui, vėliau Dmitrijui Mavrosui. Jame buvo įrengti butai. Fasadų kompozicija vėliau papildyta neobarokiniu dekoru. Pastate buvo įrengtas vienas prabangiausių kino teatrų Vilniuje bei pirmasis naktinis klubas „Palas de Dance“, veikė laikraščio „Kurjer Wilenski“ redakcija, spaustuvė, Lenkijos bankų skyriai, taupomosios kasos. Sovietmečiu buvo įsikūręs Komunistų partijos centras.[3][4][10][11]

Kitoje pusėje prospekto Gedimino pr. 12 pastatas, kuriame šiuo metu veikia komercinis SEB bankas, buvo pastatytas ir pritaikytas bankinėms reikmėms. Tarpukariu čia veikė 1919 m. įsteigta Pašto taupomoji kasa.[3][4]

Už Gedimino pr. 9 pastato išsidėsčiusi Vinco Kudirkos aikštė. XVI–XIX a. pirmoje pusėje mažai užstatytoje aplinkoje vyravo Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčia, dalyje aikštės augo sodas. 1836 m. nutiesus Šv. Jurgio prospektą, buvo suformuota Šv. Jurgio aikštė.

Nuo Vinco Kudirkos aikštės iki Lukiškių aikštės

redaguoti
 
Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, Gedimino pr. 22
 
Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija, Gedimino pr. 17

Karo apygardos teismo rūmai (dab. Gedimino pr. 13) pastatyti apie 1890 m. Po Antrojo pasaulinio karo rūmai buvo perstatyti. Daug metų šių rūmų pirmame aukšte veikia Vilniaus centrinis knygynas. Šiame pastate 1918 m. dirbo Lietuvos valstybės taryba. Lenkijos okupacijos metais pastate buvo įsikūrusi Laikinoji Vidurio Lietuvos valdymo komisija.[3][4][12]

Gedimino pr. 16/10 stovėjęs namas kadaise priklausė architektui Martynui Knakfusui. Ruošiant Vinco Kudirkos aikštės projektus, buvo sunaikintas sodas. Iki 1930 m. sklypas priklausė Grabovskiui, čia veikė restoranas „Zakopianka“. Pokariu rekonstravus pastatą, įsikūrė restoranas „Palanga“. Perstačius pastatą, jame įsikūrė viešbutis „Novotel Vilnius Centre“ ir prekybos centras „Flagman“.[6]

Gedimino prospekto ir Jogailos gatvės kampe (Gedimino pr. 18/2) daug metų gyvavo universalinė parduotuvė „Vaikų pasaulis". Šiuo metu pastate veikia parduotuvės.[6]

Perėjus gatvę, kitoje pusėje Gedimino prospekto ir Jogailos gatvės kampe (Gedimino pr. 20/1) stovi „Grand Duke Palace". Po pastatymo 1893–1895 m. šis keturių aukštų viešbutis turėjo „Georgijaus“ vardą. Jo savininkas buvo architektas, šio pastato statytojas Tadeušas Rostvorovskis. Viešbučio pastatas turi neorenesanso, neobaroko ir neoklasicizmo architektūros elementų. Išsiskiria pirmo aukšto arkiniai langai su raktais viršuje. Pastato stoge buvo suformuoti kupolai. Stogo centre pastatyta skulptūrinė grupė – Šv. Jurgis ant žirgo. Pirmame viešbučio aukšte veikė restoranas, trečiame ir ketvirtame aukštuose buvo įrengta puošni salė. Joje vykdavo įvairūs renginiai, koncertai, pobūviai. Viešbučio vidus degė po II-ojo pasaulinio karo. 1950 m. buvo remontuotas. Po remonto gavo „Vilniaus“ vardą. Viešbutis buvo rekonstruotas ir perėjo į privačias rankas. 2005 m. pastate pradėjo veikti „Grand Duke Palace“ prekybos galerija. Prekybos salės išsidėstę aplink centrinį vestibiulį. Trečiame aukšte įrengtas švieslangis, dekoruotas saulėgrąžos motyvų ornamentu.[3][4]

Kitoje prospekto pusėje (dab. Gedimino pr. 17 veikianti Susisiekimo ministerija) 1889 m. dviejų aukštų namą pasistatė Vilniaus žemės banko direktorius Juozapas Montvila. Namas turėjo kiemą ir arklides. Greta (dab. Gedimino pr. 19) 1897 m. buvo pastatytas trijų aukštų namas. Name buvo įrengti butai, įvesta elektra, name veikė elektrinė. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą patalpas name nuomojosi Vilniaus lietuvių bankas. Šiame name su šeima yra gyvenęs Petras Vileišis.[3][4]

 
Pro Lietuvos Mokslų akademijos langą, Gedimino pr. 3

Gedimino pr.21/2 pastatytas trijų aukštų pastatas 1897 m. pagal architekto Apolinaro Mikulskio projektą. Statytoja Marija Jelenska.[13]

Gedimino pr. 22-24 keletą metų veikė Didysis teatras. Dviejų dalių pastatą sujungė žemesnė dalis, turinti galeriją. Jungiamojoje dalyje buvo įrengtas įvažiavimas į vidinį kiemą. Namo fasadas gausiai dekoruotas, ant stogo iškeltas prancūziškas kupolas. Balkonų šonus papuošė grifonų bareljefai. 1902 m. šiame pastate veikė 35 kambarių viešbutis „Bristol“. Puošnią Didžiojo teatro salę 1904 m. suniokojo gaisras. Vėliau virš centrinės įvažiavimo arkos buvo įrengta kita salė. Ją 1909–1914 m. nuomojo lietuvių kultūros draugija „Rūta“, rengusi koncertus, paskaitas ir teatro vaidinimus, padėjo provincijos teatro mėgėjų trupėms. 1910 m. sausio 1d. Georgijaus prospekte 22, Pimenovų kieme, atidaryta „Pirmoji oazė“. Vėliau, kad žiūrovai nebūtų klaidinami, ji buvo pervadinta „Olimpu“. Buvusiose „Rūtos“ patalpose šiuo metu įsikūręs Valstybinis Vilniaus mažasis teatras. Įėjimą į teatrą puošia platus prieangis – balkonas.[3][4]

Gedimino pr. 23 pastatas išdygo XX a. pradžioje. Prieškariu jame veikė viešbutis „Viktorija“, pirmame aukšte buvo įsikūręs Spaudos fondo knygynas. Sovietmečiu jame veikė partinės mokyklos bendrabutis. 1956–1960 m. pastato interjerą suprojektavo architektai A. ir V. Nasvyčiai. Pastate buvo įrengtos trys susisiekiančios salės, bufetas, baseinėlis. Didžiosios salės sienos buvo ištapytos dailininkų Vlado Jankausko ir Vytauto Povilaičio mitologine Neringos ir Naglio tema. Mažojoje salėje įrengtas skulptoriaus Juozo Kėdainio bareljefas. Rekonstravus pastatą, jame veikė kavinė ir restoranas „Neringa". Sovietmečiu restorane mėgo rinktis to meto intelektualai, meno žmonės. Čia vyko džiazo koncertai, kurie tapo neatsiejama restorano dalimi.[3][4]

Tarp Gedimino pr. 27 ir 29 namų 1971 m. pastatytas paminklas rašytojai Žemaitei jos vardu pavadintame skvere. Sėdinčios rašytojos skulptūrą sukūrė Petras Aleksandravičius.[3][4][14]

Nuo Lukiškių aikštės iki Žvėryno tilto

redaguoti
 
1903 m. (Stanislovo Filiberto Flerio nuotrauka)

Prospektas iš pietų riboja Lukiškių aikštę. Ilgą laiką, iki pat XVIII a. Lukiškės buvo priemiestis. Kaimas, kuriame XV a. gyveno daug Vytauto Didžiojo į Lietuvą pakviestų totorių ainių. Rusijai okupavus Lietuvos ir Lenkijos valstybę 1795 metais, Lukiškių aikštėje buvo įrengta viena iš Vilniaus turgaviečių. Malšinant 1863–1864 metų sukilimą, Lukiškių aikštė virto egzekucijų prieš sukilėlius vieta. Lenkijai Vilnių atplėšus nuo Lietuvos, 1920 metais Lukiškių aikštė buvo pavadinta J.Pilsudskio vardu. 1936 m. aikštės viduryje jam pastatytas paminklas. Po 1940 metų sovietinės okupacijos paminklą rusai nugriovė, jo vietoje 1952 m. išdygo Lenino paminklas. Buvo nugriautas 1991 m.[15]

Kitoj pusėj Lukiškių aikštės Gedimino pr. 40 pastato paskirtis nekito daugiau kaip 100 metų. 1897 m. čia pastatytas stambiausias reprezentacinis peterburgietiško istorizmo pastatas – 3 aukštų „Teismų rūmai", juos puošė neoklasicistiniai fasado elementai. Rūmai statoti 1895–1897 m., vadovaujant vietiniams inžinieriams Michailui Prozorovui ir Leonidui Vineriui pagal iš Sankt Peterburgo atvykusio architekto Vasilijaus Prusakovo projektą. Didžiulis simetriškos formos teismo pastatas su dviem vidiniais kiemais užima beveik pusę kvartalo, besiribojančio su Gedimino prospektu. Koridoriai orientuoti į kiemus, patalpos atgręžtos į prospektą ir šonines gatveles. Fasadams ir interjerams suteiktos neoklasicizmo formos, gausu eklektinių dekoro detalių. Iki šių dienų pastate išlikusios autentiškos krosnys, vėdinimo angos, didžiuliai puošnūs šviestuvai. 1899–1915 m. pastate veikė Rusijos imperijos Vilniaus gubernijos teismo rūmai. 1915–1918 m. pastate įsikūrė vokiečių okupacinės valdžios įstaigos, nuo 1918 m. iki 1920 m. – Lietuvos kariuomenės savanorių šaukimo punktas, Vilniaus miesto komendantūra. Lenkijos okupacijos periodu iki pat 1939 m. veikė lenkų valdžios Vilniaus vaivadijos teismai. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, teismo rūmų pastate įsikūrė sovietų represinės institucijos, pastato pusrūsyje buvo įrengtas kalėjimas, tardymo izoliatoriai. 1941 m., vokiečiams užėmus Vilnių, čia įkurta slaptosios saugumo policijos (gestapo) ir SD būstinė, kalėjimas, Vilniaus ypatingojo būrio kareivinės. Vilnių vėl užėmus sovietams, pastate įkurtas KGB Lietuvos SSR padalinys ir vidaus kalėjimas, 1959 m. pavadintas tardymo izoliatoriumi. Jie išliko iki Nepriklausomybės atgavimo.[3][12][14][16]

 
Atlanto skulptūra ant Pirklių pastato Gedimino pr. 35

Gedimino pr. 35 XX a. pradžioje prabanga išsiskyrusius rūmus 1913 m. pastatė visuomeninė organizacija – Prekybos ir pramonės visuomeninis susirinkimas arba vadinamasis Pirklių klubas, kuriam tuo metu priklausė turtingiausi ir visuomenei žinomi Vilniaus miesto gyventojai. 1913 m. Michailo Prozorovo suprojektuoto trijų aukštų pastato pagrindinį fasadą ir išorės elementus puošė raudono dirbtinio smiltainio danga ampyro stiliaus. Ant barokinio silueto bokštelio buvo pastatyta įspūdingo dydžio dangų laikančio Atlanto skulptūra. 1952 m. skulptūra buvo nugriauta, Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo atkurta. Pastate, jį pastačius, buvo įrengtas centrinis šildymas, įvestas elektros apšvietimas, telefono linija.[3]

Gedimino pr. 42 Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pastatas iškilo ant mergaičių gimnazijos pamatų. Tai buvo 3 aukštų pailgo stačiakampio plano statinys. Pastatas pasižymi reprezentatyvumu. Jo pailgas tūris driekiasi palei gatvę, kiemo pusėje prie jo pristatyti du stačiakampiai korpusai. Pagrindinio fasado centre yra nedidelė iškiša su arkiniais trečiojo aukšto langais. Vidaus patalpos erdvios: platūs cilindriniais skliautais dengti koridoriai, plačios laiptinės. Mergaičių gimnaziją projektavo iš Peterburgo atvykę architektai, kurie parengė panašų projektą į ten jau esančios realinės mokyklos pastatą. 1903 m. ši mokykla, kurioje mokėsi kilmingųjų rusų administracijos šeimų dukterys, buvo perkelta į Gedimino pr. 42. Pirmojo pasaulinio karo metais naujas puikiai įrengtas mokyklos patalpas vokiečiai panaudojo karo ligoninei. 1921 m. pastate veikė lietuvių „Vilniaus I-oji vyrų gimnazija", jai išsikrausčius, buvo įsteigta lenkų Lelevelio vardo gimnazija. 1945 m. šiuose rūmuose pradėjo veikti Vilniaus konservatorija.[3][12]

1963 m. gruodžio 4 d. atidarytas Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos pastatas, Gedimino pr. 51. Nuo numatyto puošnaus pastato fasado dekoras buvo supaprastintas, interjere pereita modernizmo link. Keturių aukštų pastato cokoliniame aukšte buvo įkurta vaikų biblioteka su pagalbinėmis patalpomis, techninėmis ir tarnybinėmis patalpomis. Pirmame aukšte buvo suprojektuota vestibiulis, drabužinės, abonementų salės. Iš pirmo aukšto vestibiulio laiptais pakilus į antrą aukštą buvo patenkama į fojė, 4 skaityklas ir parodų salę. Trečiame bibliotekos pastato aukšte buvo išdėstytos retų spaudinių, meno ir muzikos skaityklos. Bibliotekos viduryje suprojektuota leidinių saugykla. Bibliotekos antrojo aukšto fojė galinę sieną puošė dailininko Antano Garbausko sukurtas spalvoto stiklo vitražas.[17]

Gedimino pr. 53 įsikūrę Seimo rūmai (arch. Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai). Jie statyti buvusio „Žalgirio“ jaunimo stadiono vietoje, baigti 1980 m. Seimo rūmus sudaro trys pastatai.[18] Priešais Seimo rūmus yra 1981–1985 m. pastatyta Vilniaus Nepriklausomybės aikštė.

Dabartis

redaguoti
 
Kaziuko mugė

Prospektas eina nuo Vilniaus arkikatedros-bazilikos iki Lietuvos Respublikos Seimo rūmų. Šioje gatvėje įsikūrusios pagrindinės valstybės institucijos: Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, yra kai kurių ministerijų rūmai, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, Vilniaus apygardos teismas, Lietuvos mokslų akademija, Lietuvos bankas, Genocido aukų muziejus, kelios ambasados, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas, šalia – kultūros centrai, pramogų centrai ir parduotuvės. Už Seimo rūmų išlikęs Nepriklausomybės gynėjų barikadų fragmentas. Dalis prospekto vakarais ir savaitgaliais skirta tik pėstiesiems, tačiau veiksmas čia nesiliauja – abipus gatvės daugybė barų ir restoranų, kavinių.[2][19]

Prospektas jungia 3 aikštes: Katedros, Vinco Kudirkos ir Nepriklausomybės. Prospekte rengiami miesto ar valstybinės reikšmės renginiai.[20]

Prospekte Lietuvos valstybės atkūrimo dieną (vasario 16-ąją) kasmet degami simboliniai laisvės laužai, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną (kovo 11-ąją) vyksta eitynės. Pirmąjį pavasario savaitgalį vykstančioje „Kaziuko mugėje“, rugsėjį vykstančiose „Sostinės dienose" ar „Tautų mugėje" prospekte įrengiamos menų ekspozicijos, dailininkų parodos, eksponuojami meno dirbiniai, pvz. keramikų ir tapytojų darbai.[21][22][23][24][25]

2002–2008 m. vyko ženkli prospekto rekonstrukcija. Atlikus archeologinius tyrimus, atrasta pastatų liekanų, vandentiekio kolektorius T.Vrublevskio gatvėje, kapavietės, monetos, kokliai. Paaiškėjo, jog prospekto vietoje žmonės gyvena nuo XV a. pradžios.[26][27]

2013 m. lapkričio 22 d. ant Gedimino pr. 9 pastato atidengta lenta. Joje minima, kad pastate 1918 m. lapkričio 23 d. Lietuvos ministras pirmininkas ir pirmasis krašto apsaugos ministras Augustinas Voldemaras pasirašė įsakymą Nr. 1, kuriuo pradėta formuoti Lietuvos kariuomenė.[28] 2016 m. birželio 10 d. Gedimino pr. 22, prie Vilniaus mažojo teatro, atidengta Lietuvos radijui skirta atminimo lenta. [29] 2018 m. lapkričio 9 d. ant namo Gedimino pr. 13 iškilmingai atidengta Atminimo lenta, įamžinanti vietą, kurioje stovėjusiame pastate 1918 m. posėdžiavo Lietuvos Valstybės Taryba ir pirmieji ministrų kabinetai.[30]

Priešais Seimo rūmus stovinčio pastato sienoje yra 1996 m. iš nerūdijančio plieno sukurta šv. Kristoforo skulptūra (aut. Kazimieras Kisielis). Gedimino pr. 2 pastato apačioje yra įamžinti 3 meškiukai. Jie puošė pastate iki pirmojo pasaulinio karo veikusią saldumynų parduotuvę. Joje pardavinėti Vilniaus šokolado ir saldainių fabriko „Viktorija“ gaminiai. Prie pėsčiųjų perėjos Gedimino pr. 32A stovi Eimanto Ludavičiaus sukurta dobermanės skulptūra.[31][32][33][34]

2011 m. priešais Lietuvos muzikos ir teatro akademiją atidengtas skulptoriaus Danieliaus Sodeikos sukurtas paminklas Vytautui Kernagiui. Skulptūra vaizduoja 1965–1980 m. šioje vietoje stovėjusį suoliuką su atremta gitara ir simbolizuoja anuomet buvusį Brodo vaikų judėjimą, kurio vienu lyderių buvo Vytautas Kernagis.[35]

Gitenio Umbraso sukurtas paminklas sovietinių represijų aukoms atminti. Tai ant Gedimino pr. 40 sienos plytelių iškalti žuvusiųjų vardai ir pavardės, slapyvardžiai. Pusrūsyje įrašius nuteistųjų ir Tuskulėnuose užkastų žmonių pavardes ir partizaniškus slapyvardžius pastatas tapo paminklu.[36]

2010 m. apleistame Gedimino pr. 27 buvusiame Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos pastate pusantrų metų veikė unikalus menininkų projektas – Fluxus ministerija. Joje siekta populiarinti Fluxus reiškinį. Pastate per pusantrų metų menininkai surengė apie 1000 renginių.[37][38]

Galerija

redaguoti

Susiję straipsniai

redaguoti

Prospektai Vilniuje:

Šaltiniai

redaguoti
  1. ↑ Vladas Drėma. Dingęs Vilnius. Vilnius: Versus Aureus, 2013. ISBN 978-9955-34-401-8.
  2. ↑ 2,0 2,1 Gedimino prospektas svetainėje „Go Vilnius". [1]
  3. ↑ 3,00 3,01 3,02 3,03 3,04 3,05 3,06 3,07 3,08 3,09 3,10 3,11 3,12 3,13 3,14 3,15 3,16 3,17 Ingrida Tamošiūnienė. Šv. Jurgio prospektas: nuo vizijos iki tikrovės. I knyga, 1817–1875. Lietuvos nacionalinis muziejus, 2012. ISBN 978-609-8039-31-3.
  4. ↑ 4,00 4,01 4,02 4,03 4,04 4,05 4,06 4,07 4,08 4,09 4,10 4,11 4,12 4,13 4,14 Morta Baužienė. Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus. Vilnius: Savastis, 2012. ISBN 978-9986-420-89-7.
  5. ↑ Adomas Honoris Kirkoras. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila. Vilnius: Mintis, 2012, p. 19. ISBN 978-5-417-01035-4.
  6. ↑ 6,0 6,1 6,2 6,3 Vilniaus regiono valstybės archyvo virtuali paroda „Pasivaikščiojimas po Vilniaus senamiestį". [2] Archyvuota kopija 2023-12-10 iš Wayback Machine projekto.
  7. ↑ Mindaugas Kvietkauskas. Requiem „Literatų svetainei“, 2014. Skelbta svetainėje „Bernardinai.lt" [3]
  8. ↑ Robertas Žilinskas. Michalo Burhardtobuto name Gedimino pr. 1A Vilniuje istorijos tyrimai. [4]
  9. ↑ Vytautas Puronas. Lietuvos mokslų akademijos rūmai. Trumpa istorinė apybraiža, Vilnius, 2007. ISBN 978-9986-08-044-2
  10. ↑ 10,0 10,1 10,2 10,3 Nijolė Liukšionytė-Tolvaišienė. Istorizmas ir modernizmas Vilniaus architektūroje. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2000.
  11. ↑ 11,0 11,1 11,2 11,3 Julija Vercinskė. Nepažinta pagrindinės Vilniaus gatvės pusė: Florencijos renesanso rūmai ir kiti didingi pastatai, išdygę vietoj kopūstų lysvių, 2018. [5]
  12. ↑ 12,0 12,1 12,2 A.Juškevičius, J.Maceika. Vilnius ir jo apylinkės. (1937 m.), perleista Vilnius: Mintis, 1991. ISBN 5-417-00366-2.
  13. ↑ Idalija Bėčienė. Gedimino pr. 21 Vilniuje, administracinis pastato polichromijos tyrimai. [6]
  14. ↑ 14,0 14,1 J.Bielinis ir kt. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988.
  15. ↑ Sud. Vytautas Jogėla, Virgilijus Pugačiauskas, Elmantas Meilus. Lukiškės: nuo priemiesčio iki centro (XV a. – XX a. pradžia), Vilnius, Diemedis, 2008. ISBN 9789986231424.
  16. ↑ Vilma Budėnienė. KGB pastate įsikūrę teismo rūmai – sudėtingų istorinių įvykių atspindys, 2017. [7]
  17. ↑ Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas, t. 1, Vilnius, 1988.
  18. ↑ Lietuvos Seimas: iliustruota parlamento istorija (XX a.). – Vilnius: Seimo leidykla „Valstybės žinios”, 2001.
  19. ↑ Gedimino prospektas Vilniaus kataloge. [8]
  20. ↑ Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimas „Dėl tvarkymo ir švaros taisyklių tvirtinimo Nr. 1-326 (aktuali redakcija). [9]
  21. ↑ Vasario 16-osios vakare Gedimino prospekte suliepsnos laužai – 16 laisvės ir vienybės simbolių. [10]
  22. ↑ Kovo 11-osios eitynės Gedimino prospekte Vilniuje. [11]
  23. ↑ 9 įdomūs faktai apie Kaziuko mugės kilmę ir tradicijas: kodėl ji vyksta būtent kovą? [12]
  24. ↑ „Sostinės dienos“ kviečia į Gedimino prospektą ir prie Neries. [13]
  25. ↑ Sostinės širdyje susitiko skirtingų šalių tradicijos: Tautų mugę užplūdo lankytojai. [14]
  26. ↑ Vilniuje atidarytas rekonstruotas Gedimino prospektas. [15]
  27. ↑ Baigtas šešerius metus trukęs Gedimino prospekto remontas. [16]
  28. ↑ Atidengta atminimo lenta, skirta Lietuvos kariuomenės atkûrimui, 2013, „Tremtinys", Nr. 44.
  29. ↑ Vilniaus meras atidengė grojančią atminimo lentą, skirtą LRT radijo 90-mečiui. [17]
  30. ↑ Atminimo lenta skirta pirmąjai Lietuvos vyriausybei. [18]
  31. ↑ Gedimino prospekto pažiba: akiniuota šuns skulptūra. [19]
  32. ↑ Miglė Kolinytė. 13 gyvūnų, įamžintų Vilniaus skulptūrose, ir jų atsiradimo istorijos, 2020. [20]
  33. ↑ Žydų kultūros paveldo kelio asociacija. Šokoladą valgantys meškiukai – didžiulės saldėsių imperijos Vilniaus širdyje simbolis. [21]
  34. ↑ Skulptūra „Šv. Kristaforas“. [22]
  35. ↑ Paminklinis suoliukas Vytautui Kernagiui atminti. [23]
  36. ↑ Inskripcijos sovietinių represijų aukoms. [24]
  37. ↑ Lapkričio pradžioje duris užvers „Fluxus ministerija“. [25]
  38. ↑ Po 1,5 metų gyvavimo užsidaro „Fluxus Ministerija“. [26]


 
Vikiteka: Gedimino prospektas – vaizdinė ir garsinė medžiaga
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Gedimino_prospektas&oldid=7494365"