Vikipedija

Gedimino prospektas

(Nukreipta iš puslapio Gedimino pr.)
   Dėmesio! Straipsnis šiuo metu yra aktyviai redaguojamas.
Prašome nedaryti straipsnio pakeitimų, kol šis pranešimas yra rodomas. Tokiu būdu išvengsime redagavimo konfliktų.
Norėdami sužinoti kas dirba prie straipsnio ir kada prasidėjo redagavimo sesija, skaitykite redagavimo istoriją.
Gedimino prospektas
Gedimino prospektas
Gyvenvietė Vilnius
Ilgis 1,8 km
Pradžia Vilniaus katedra
Pabaiga Žvėryno tiltas
Miesto dalys Vilniaus senamiestis


Koordinatės: 54°41′14″ š. pl. 25°16′40″ r. ilg. / 54.68722°š. pl. 25.27778°r. ilg. / 54.68722; 25.27778

Gedimino prospektas – pagrindinė Vilniaus miesto gatvė. Prasideda prie Vilniaus Katedros, sankryžoje su Šventaragio g. ir baigiasi Žvėryno tiltu.

Gatvės pavadinimas redaguoti

1836 m. gatvė suformuota kaip Šv. Georgijaus (Šv. Jurgio) prospektas. 1920–1939 m. Lenkijos okupacijos metu gatvė pervadinta į Adomo Mickevičiaus gatvę (lenk. ulica Mickiewicza). 1939 m. vadinta Gedimino gatve. Sovietinės okupacijos metu gatvė gavo Lenino prospekto pavadinimą, 1989 m. tapo Gedimino prospektu – gatve, jungiančia istorinį miesto centrą, Katedros aikštę, su Lietuvos Respublikos Seimo rūmais.[1]

Istorija redaguoti

Nuo Katedros aikštės iki Vinco Kudirkos aikštės redaguoti

 
Gedimino prospektas, 1915-1918 m.

Pirmą kartą Georgijaus, Jurgio (dab. Gedimino) prospektas paminėtas 1817 m. Vasilijaus Gesčio ir Žozefo Pusjė sudaryta Vilniaus perpektyviniame plane. Iš 1840-ųjų Vilniaus plano matyti, jog už Tilto gatve pasiekiamos šv. Jurgio aikštės (dabar - Vinco Kudirkos aikštė) miestas pasibaigdavo: toliau plytėjo priemiesčio sodai ir daržai bei retai gyvenama Lukiškių dykvietė iki pat Neries vingio. Tuo metu Vilniaus gyvenimas virė nuo seno svarbioje Pilies – Didžiosios – Aušros Vartų gatvių atkarpoje.[2][3][4][5]

Gedimino prospekto gatvė nutiesta tiktai po 1863 metų, iki tol joje stovėjo pavieniai namai. Gatvė pradėta grįsti nuo Vilijos (dabar Vilniaus gatvės) Katedros link. 1847 m. buvo sutvarkyta prospekto atkarpa ties Šv. Jurgio aikšte. 1851 - 1852 m. buvo tiesiama prospekto atkarpa nuo Totorių skerstgavio iki Katedros. Darbai užtruko iki 1852 m. Sutvarkius šią gatvės atkarpą, caras Nikolajus I 1852 metų vasario 11 dienos įsakymu prospektą pakrikštijo Šv. Jurgio vardu. Tais pačiais metais buvo toliau formuojama gatvė nuo Vilniaus gatvės link Lukiškių. 1875 m., prabėgus 36 metams nuo pirmos Šv. Jurgio prospekto dalies nutiesimo, į priekį pasistūmėta nedaug. Ruožas nuo dabartinės Jogailos gatvės Lukiškių link buvo tvarkomas iki pat XX amžiaus trečiojo dešimtmečio. Pastatai čia statyti iki pat Antrojo pasaulinio karo. Susiformavo tradicija čia statyti reprezentacinius pastatus.[2][4]

Imperijos žemėlapiuose sužymėti ir svarbiausi Georgijaus prospekto statiniai: Suchackio namai, Apygardos teismas, grafo Dmitrijaus Mavroso namas, Georgijaus viešbutis su Šv. Jurgio skulptūra, Sankt Peterburgo banko skyrius, Vilniaus žemės bankas. Dabartinėje Vinco Kudirkos aikštėje stovėjo šv. Aleksandro Neviškio koplyčia pergalei prieš 1863 m. sukilimo dalyvius pažymėti. 1919 metais lenkų valdžios sprendimu koplyčia nugriauta.[2][4]

1893 m. nuo naujai pastatyto Žaliojo tilto buvo nutiesta arklinio tramvajaus linija. Ji ėjo Vilniaus gatve ir pro "Georgijaus" viešbutį darė lanką link Lukiškių aikštės, kurios nepasiekusi, suko į dabartinę Pamėnkalnio gatvę ir buvo nutiesta toliau iki geležinkelio stoties. Prospektą kirto ir kita: Žaliojo tilto – Geležinkelio stoties tramvajaus linija. Abi jos išardytos 1926 metais. [2][4]

 
Gedimino prospektas 1901-1914 m.

Gedimino pr. 1 pastatas pagal architekto Vincento Gorskio projektą baigtas statyti 1887 m. Čia buvo įkurtos krautuvės, įrengtas restoranas, pirmame aukšte dirbtuvės priešais katedrą. Sovietmečiu čia buvo įsikūrusi Lietuvos TSR teatro draugija. Nuo 1960 m. daug metų šiame pastate veikė kavinė „Literatų svetainė“, kurioje rinkdavosi Vilniaus inteligentija. Kavinė uždaryta 2007 m. Vietoj jos įsikūrė Ūkio banko klientų aptarnavimo skyrius ir veikė iki banko bankroto.[2][4][6][7]

1898 m. Burhardtas padavė prašymą miesto valdybai statyti keturių aukštų mūrinį gyvenamąjį namą Jurgio prospekte (dab. Gedimino pr. 1A) pagal architekto Apolinaro Mikulskio projektą. Anksčiau toje vietoje buvo Šadurskio užvažiuojamieji namai su kambariais keliautojams apsistoti bei arklidėmis. Naujas pastatas pradėtas statyti 1899 metais ir baigtas 1901 m. Pastate patalpas nuomojosi 12 nuomininkų: pirmajame aukšte buvo trys parduotuvės ir aludė, antrajame aukšte - fotografo biuras ir du butai, trečiame aukšte – vienas 12 kambarių butas, ketvirtame aukšte – dantų gydytojo kabinetas ir du butai. Kiemo priestate buvo fotografijos paviljonas ant mūrinių stulpų.[2][4][8]

 
Gedimino prospektas pro Katedros varpinės langą (J. Bulhako nuotrauka, 1910-1919 m.)

Apie 1903-1909 m. Gedimino pr. 3 pastatytas pastatas, kuriame įsikūrė Rusijos valstybinis bankas. Statybų metu buvo įrengti banko atributai: kambarys-seifas, skirtas valiutinėms ir kitoms vertybėms saugoti. Rūsyje, be banko veiklai skirtų patalpų, buvo įrengta katilinė ir kuro sandėliai vietinei centrinio šildymo sistemai.Statinys iš Tilto gatvės pusės pasikeitė po 1925 m., kai Lenkijos bankas pastatė priestatą, aptvėrė aukšta mūrine tvora, įrengė metalinius vartus. Gatvės korpuso patalpose ir salėje daug puošybos elementų: grotelės, metalo šviestuvai, bareljefai, dekoratyvinės ornamentuotos juostos, metalo turėklai.ė Įrengus Rusijos valstybinio banko Vilniaus skyriaus pastatą, 1908 m. pabaigoje pradėjo veikti ir imperinė kredito įstaiga, kasa. Vokiečiams užėmus Vilnių, šiame pastatė veikė okupacijos srities karinė valdyba. Po Lietuvos Nepriklausomybės pastate veikė Karo komendatūra. Lenkams užėmus Vilnių, įsteigtas Lenkijos banko skyrius ir taupomoji kasa, kitos kredito įstaigos. Sovietų valdžiai užėmus Vilnių, pastate veikė Liaudies komisarų taryba. Rekonstravus pastatą, 1956. jis perduotas Lietuvos mokslų akademijai.[9]

Siaurą, galu į gatvę orientuotą dviaukštį korpusą su įėjimu iš šono (dab. Gedimino pr. 4) projektavo Kiprijonas Maculevičius, 1897 m. pagal Vladislovo Stipulkovskio projektą jam pristatytas trečias aukštas. Fasadas įgijo neorenesansinę išraišką. Visuose trijuose aukštuose buvo erdvios salės, pirmame aukšte vykdavo Juozapo Montvilos aplinkos amatininkų bei architektūros projektų parodos, antrame ir trečiame aukštuose veikė sekmadieninės Techninio piešimo ir braižybos klasės amatininkams bei „Liutnios“ muzikinės draugijos kanceliarija. Vėliau, kai 1910 m. prie Žemės banko pastato buvo prijungtas „Liutnios“ teatras, tarp jo ir „Mugės“ korpuso susidarė gatvelė - pasažas. 1904 metais piešimo ir braižybos kursai buvo pavadinti Juozapo Montvilos kursais ir Dailės mokykla šiame pastate veikė iki 1915 metų. Dabar čia įsikūrusios Lietuvos nacionalinio dramos teatro kasos.[10][11]

 
Šv. Jurgio skulptūra ant Gedimino pr. 20 pastato stogo

Gedimino pr. 5A veikė kino teatras „Vilnius". Kino teatras buvo uždarytas 2001 m. birželio 29 d., pastatas privatizuotas.Šiuo metu čia įsikūrusios parduotuvės.[6] Gedimino pr. 6 istorizmo stiliaus pastatas su neorenesansinėmis ir neoklasicistinėmis detalėmis. Jame įsikūręs Lietuvos bankas. Tai pirmasis specialiai bankui skirtas statinys. Kai Vilniaus žemės bankas įsigijo šį žemės sklypą, jame tebuvo keli mediniai namai. Pastatą projektavo architektas Vincentas Gorskis.[10][11]

Gedimino pr. 7 pastatas užbaigtas 1886 m. pagal italų renesanso formas. Pastate veikė slapta lietuvių organizacija, kovojusi už pamaldas lietuvių kalba. Vėliau daug metų čia buvo įsikūręs bankas. 1908 metais pastate duris atvėrė broliams Goldams priklausantis kino teatras „Fantazija“. Pastatą rekonstravus, jame įsikūrė Vilniaus centrinis paštas. Rekonstrukciją atliko architektai broliai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai.[2][4][10][11]

Gedimino pr. 9 yra seniausias prospekto namas. Jis pastatytas 1860 m. (pagal kitus šaltinius - 1873 m.). Namas priklausė Buruchui Rindziunskiui, vėliau Dmitrijui Mavrosui. Jame buvo įrengti butai. Fasadų kompozicija vėliau papildyta neobarokiniu dekoru. Pastate buvo įrengtas vienas prabangiausių kino teatrų Vilniuje bei pirmasis naktinis klubas „Palas de Dance“, veikė laikraščio „Kurjer Wilenski“ redakcija, spaustuvė, Lenkijos bankų skyriai, taupomosios kasos. Sovietmečiu buvo įsikūręs Komunistų partijos centras.[2][4][10][11]

Kitoje pusėje prospekto Gedimino pr. 12 pastatas, kuriame šiuo metu veikia komercinis SEB bankas, buvo pastatytas ir pritaikytas bankinėms reikmėms. Tarpukariu čia veikė 1919 m. įsteigta Pašto taupomoji kasa.[2][4]

Už Gedimino pr. 9 pastato išsidėsčiusi Vinco Kudirkos aikštė. XVI–XIX a. pirmoje pusėje mažai užstatytoje aplinkoje vyravo Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčia, dalyje aikštės augo sodas. 1836 m. nutiesus Šv. Jurgio prospektą susidarė Šv. Jurgio aikštė.

Pagrindinis straipsnis – Vinco Kudirkos aikštė.

Nuo Vinco Kudirkos aikštės iki Lukiškių aikštės redaguoti

 
Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, Gedimino pr. 22
 
Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija, Gedimino pr. 17

Karo apygardos teismo rūmai (dab. Gedimino pr. 13) pastatyti apie 1890 m. Po Antrojo pasaulinio karo rūmai buvo perstatyti. Daug metų šių rūmų pirmame aukšte veikia Vilniaus centrinis knygynas. Šiame pastate 1918 m. dirbo Lietuvos valstybės taryba. Lenkijos okupacijos metais pastate buvo įsikūrusi Laikinoji Vidurio Lietuvos valdymo komisija.[2][4][12]

Gedimino pr. 16/10 stovėjęs namas kadaise priklausė architektui Martynui Knakfusui. Ruošiant V. Kudirkos aikštės projektus buvo sunaikintas sodas. Iki 1930 m. sklypas priklausė Grabovskiui, čia buvo įkurtas restoranas „Zakopianka“. Pokario metu rekonstravus pastatą įsikūrė restoranas „Palanga“. Perstačius pastatą, jame įsikūrė viešbutis „Novotel Vilnius Centre“ ir prekybos centras „Flagman“.[6]

Gedimino prospekto ir Jogailos gatvės kampe (Gedimino pr. 18/2) daug metų veikė universalinė parduotuvė „Vaikų pasaulis". Šiuo metu pastate įsikūrusios parduotuvės.[6]

Perėjus gatvę kitoj pusėj Gedimino prospekto ir Jogailos gatvės kampe (Gedimino pr. 20/1) stovi „Grand Duke Palace". Po pastatymo 1893-1895 m. šis keturių aukštų viešbutis turėjo Georgijaus vardą. Jo savininkas buvo architektas, šio pastato statytojas Tadeušas Rostvorovskis. Viešbučio pastatas turi neorenesanso, neobaroko ir neoklasicizmo architektūros elementų. Išsiskiria pirmo aukšto arkiniai langai su raktais viršuje. Pastato stoge buvo suformuoti kupolai. Stogo centre pastatyta skulptūrinė grupė - Šv. Jurgis ant žirgo. Pirmame viešbučio aukšte veikė restoranas, trečiame ir ketvirtame aukštuose buvo įrengta puošni salė. Joje vykdavo įvairūs renginiai, koncertai, pobūviai. Viešbučio vidus degė po II pasaulinio karo. 1950 m. buvo remontuotas. Po remonto gavo Vilniaus vardą. Viešbutis buvo rekonstruotas ir perėjo į privačias rankas. 2005 m. pastate pradėjo veikti „Grand Duke Palace" pavadinimą turinti prekybos galerija. Prekybos salės išsidėstę aplink centrinį vestibiulį. Trečiame aukšte įrengtas švieslangis, dekoruotas saulėgrąžos motyvų ornamentu.[2][4]

Kitoje prospekto pusėje (dab. Gedimino pr. 17 veikianti Susisiekimo ministerija) 1889 m. dviejų aukštų namą pasistatė Vilniaus žemės banko direktorius Juozapas Montvila. Namas turėjo kiemą ir arklides. Greta (dab. Gedimino pr. 19) 1897 m. buvo pastatytas trijų aukštų namas. Name buvo įrengti butai, įvesta elektra, name veikė elektrinė. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą patalpas name nuomojosi Vilniaus lietuvių bankas. Šiame name su šeima yra gyvenęs Petras Vileišis.[2][4]

Gedimino pr.21/2 pastatytas trijų aukštų pastatas 1897 m. pagal architekto Apolinaro Mikulskio projektą. Statytoja Marija Jelenska.[13]

Gedimino pr. 22-24 keletą metų veikė Didysis teatras. Dviejų dalių pastatą sujungė žemesnė dalis, turinti galeriją. Jungiamojoje dalyje buvo įrengtas įvažiavimas į vidinį kiemą. Namo fasadas gausiai dekoruotas, ant stogo iškeltas prancūziškas kupolas. Balkonų šonus papuošė grifonų bareljefai. 1902 m. šiame pastate veikė 35 kambarių viešbutis „Bristol“. Puošnią Didžiojo teatro salę 1904 m. suniokojo gaisras. Vėliau buvo įrengta kita salė – virš centrinės įvažiavimo arkos. Salę 1909-1914 m. nuomojo lietuvių kultūros draugija „Rūta“, rengusi koncertus, paskaitas ir teatro vaidinimus, padėjo provincijos teatro mėgėjų trupėms. 1910 m. sausio 1d. Georgijaus (dab. Gedimino) prospekte 22, Pimenovų kieme, atidaryta „Pirmoji oazė“. Vėliau, kad žiūrovai nebūtų klaidinami ji buvo pervadinta „Olimpu“. Buvusiose „Rūtos“ patalpose šiuo metu įsikūręs Valstybinis Vilniaus mažasis teatras. Įėjimą į teatrą puošia platus prieangis - balkonas.[2][4]

Gedimino pr. 23 pastatas pastatytas XX a. pradžioje. Prieškariu jame veikė viešbutis „Viktorija“, pirmame aukšte buvo įsikūręs Spaudos fondo knygynas. Sovietmečiu jame buvo partinės mokyklos bendrabutis. 1956-1960 m. pastato interjerą suprojektavo architektai A. ir V. Nasvyčiai. Pastate buvo įrengtos trys susisiekiančios salės, bufetas, baseinėlis. Didžiosios salės sienos buvo ištapytos dailininkų Vlado Jankausko ir Vytauto Povilaičio mitologine Neringos ir Naglio tema. Mažojoje salėje įrengtas skulptoriaus Juozo Kėdainio bareljefas. Rekonstravus pastatą, jame veikė kavinė ir restoranas „Neringa". Sovietmečiu restorane mėgo rinktis to meto intelektualai, meno žmonės. Čia vyko džiazo koncertai, kurie tapo neatsiejama restorano dalimi.[2][4]

Tarp Gedimino pr. 27 ir 29 namų 1971 m. pastatytas paminklas rašytojai Žemaitei jos vardu pavadintame skvere. Sėdinčios rašytojos skulptūrą sukūrė Petras Aleksandravičius.Paminklas iš bronzinės apvaliosios skulptūros.[2][4][14]

Pagrindinis straipsnis – Žemaitės skveras.

Nuo Lukiškių aikštės iki Žvėryno tilto redaguoti

 
Gedimino prospektas (S. Flerio nuotrauka, 1903 m.)

Gedimino prospektas iš pietų riboja Lukiškių aikštę. Ilgą laiką, iki pat XVIII a. Lukiškės buvo priemiestis. Kaimas, kuriame XV a. gyveno daug Vytauto Didžiojo į Lietuvą pakviestų totorių ainių. Rusijai okupavus Lietuvos ir Lenkijos valstybę 1795 metais Lukiškių aikštėje buvo įrengta viena iš Vilniaus turgaviečių. Malšinant 1863 – 1864 metų sukilimą, Lukiškių aikštė virto egzekucijų prieš sukilėlius vieta. Lenkijai Vilnių atplėšus nuo Lietuvos, 1920 metais Lukiškių aikštė buvo pavadinta J.Pilsudskio vardu. 1936 m. aikštės viduryje jam pastatytas paminklas. Po 1940 metų sovietinės okupacijos paminklą rusai nugriovė, jo vietoje 1952 metais pastatė paminklą Leninui. Jo paminklas buvo nugriautas 1991 m.[15]

Pagrindinis straipsnis – Lukiškių aikštė.

Kitoj pusėj Lukiškių aikštės Gedimino pr. 40 pastato paskirtis nepakito daugiau nei šimtą metų – 1897 metais čia buvo pastatytas stambiausias reprezentacinis peterburgietiško istorizmo pastatas – trijų aukštų Teismų rūmai, kuriuos puošė neoklasicistiniai fasado elementai. Rūmai buvo statomi 1895–1897 m., vadovaujant vietiniams inžinieriams Michailui Prozorovui ir Leonidui Vineriui pagal iš Sankt Peterburgo atvykusio architekto Vasilijaus Prusakovo projektą.Didžiulis simetriškos formos teismo pastatas su dviem vidiniais kiemais užima beveik pusę kvartalo, besiribojančio su Gedimino prospektu. Koridoriai orientuoti į kiemus, o patalpos atgręžtos į prospektą ir šonines gatveles. Fasadams ir interjerams suteiktos neoklasicizmo formos, gausu eklektinių dekoro detalių. Iki šių dienų pastate išlikusios autentiškos krosnys, vėdinimo angos, didžiuliai puošnūs šviestuvai. 1899–1915 m. pastate veikė Rusijos imperijos Vilniaus gubernijos teismo rūmai.1915–1918 m. pastate veikė vokiečių okupacinės valdžios įstaigos, nuo 1918 m. iki 1920 m. - Lietuvos kariuomenės savanorių šaukimo punktas, Vilniaus miesto komendantūra. Lenkijos okupacijos periodu iki pat 1939 m. veikė lenkų valdžios Vilniaus vaivadijos teismai.1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, teismo rūmų pastate įsikūrė sovietų represinės institucijos, pastato pusrūsyje buvo įrengtas kalėjimas, tardymo izoliatoriai. 1941 m., vokiečiams užėmus Vilnių, čia įkurta slaptosios saugumo policijos (gestapo) ir SD būstinė, kalėjimas, Vilniaus ypatingojo būrio kareivinės. Vilnių vėl užėmus sovietams, pastate įkurtas KGB Lietuvos SSR padalinys ir vidaus kalėjimas, 1959 m. pavadintas tardymo izoliatoriumi. Jie išliko iki Nepriklausomybės atgavimo.[2][12][14][16]

 
Atlanto skulptūra ant Pirklių pastato Gedimino pr. 35

Gedimino pr. 35 XX a. pradžioje prabanga išsiskyrusius rūmus 1913 m. pastatė visuomeninė organizacija Prekybos ir pramonės visuomeninis susirinkimas arba vadinamasis Pirklių klubas, kuriam tuo metu priklausė turtingiausi ir visuomenei žinomi Vilniaus miesto gyventojai. 1913 m. Michailo Prozorovo suprojektuoto trijų aukštų pastato pagrindinį fasadą ir išorės elementus puošė raudono dirbtinio smiltainio danga ampyro stiliaus. Ant barokinio silueto bokštelio buvo pastatyta įspūdingo dydžio dangų laikančio Atlanto skulptūra. 1952 m. skulptūra buvo nugriauta, Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo atkurta. Pastate, jį pastačius, buvo įrengtas centrinis šildymas, įvestas elektros apšvietimas, telefono linija.[2]

Gedimino pr. 42 Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pastatas iškilo ant mergaičių gimnazijos pamatų. Tai buvo trijų aukštų pailgo stačiakampio plano pastatas. Pastatas pasižymi reprezentatyvumu. Jo pailgas tūris driekiasi palei gatvę, kiemo pusėje prie jo pristatyti du stačiakampiai korpusai. Pagrindinio fasado centre yra nedidelė iškiša su arkiniais trečiojo aukšto langais. Vidaus patalpos pasižymi erdvumu: platūs cilindriniais skliautais dengti koridoriai, erdvios laiptinės. Mergaičių gimnaziją projektavo iš Peterburgo atvykę architektai, kurie parengė panašų projektą į ten jau esančios realinės mokyklos pastatą. 1903 m. ši mokykla, kurioje mokėsi kilmingųjų rusų administracijos šeimų dukterys, buvo perkelta į Gedimino pr. 42. Pirmojo pasaulinio karo metais naujas puikiai įrengtas mokyklos patalpas vokiečiai panaudojo karo ligoninei. 1921 m. pastate veikė lietuvių „Vilniaus I-oji vyrų gimnazija", jai išsikrausčius, buvo įsteigta lenkų Lelevelio vardo gimnazija. 1945 m. šiuose rūmuose buvo įkurta Vilniaus konservatorija.[2][12]

Gedimino prospektas dabartyje redaguoti

2002–2003 m. rekonstruota dalis tarp Katedros aikštės (T. Vrublevskio/Šventaragio gatvės) ir Vilniaus gatvės – perklotas grindinys, įrengtas požeminis garažas.[17][18] 2003 m. vasarą rekonstruota dalis tarp Vilniaus ir Jogailos gatvių.[19]

Pastatai redaguoti

Susiję straipsniai redaguoti

Prospektai Vilniuje:

Šaltiniai redaguoti

 
Vikiteka: Gedimino prospektas – vaizdinė ir garsinė medžiaga
  1. ↑ Gedimino prospektas svetainėje "Go Vilnius" [1]
  2. ↑ 2,00 2,01 2,02 2,03 2,04 2,05 2,06 2,07 2,08 2,09 2,10 2,11 2,12 2,13 2,14 2,15 2,16 2,17 Ingrida Tamošiūnienė. Šv. Jurgio prospektas: nuo vizijos iki tikrovės. I knyga, 1817-1875. Lietuvos nacionalinis muziejus, 2012. ISBN 978-609-8039-31-3.
  3. ↑ Vladas Drėma. Dingęs Vilnius. Vilnius: Versus Aureus, 2013. ISBN 978-9955-34-401-8.
  4. ↑ 4,00 4,01 4,02 4,03 4,04 4,05 4,06 4,07 4,08 4,09 4,10 4,11 4,12 4,13 4,14 Morta Baužienė. Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus. Vilnius: Savastis, 2012. ISBN 978-9986-420-89-7.
  5. ↑ Adomas Honoris Kirkoras. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila. Vilnius: Mintis, 2012, p. 19. ISBN 978-5-417-01035-4.
  6. ↑ 6,0 6,1 6,2 6,3 Vilniaus regiono valstybės archyvo virtuali paroda „Pasivaikščiojimas po Vilniaus senamiestį"[2]
  7. ↑ Mindaugas Kvietkauskas. Requiem „Literatų svetainei“, 2014. Skelbta svetainėje „Bernardinai.lt" [3]
  8. ↑ Robertas Žilinskas. Michalo Burhardtobuto name Gedimino pr. 1A Vilniuje istorijos tyrimai.[4]
  9. ↑ Vytautas Puronas. Lietuvos mokslų akademijos rūmai. Trumpa Istorinė apybraiža, Vilnius, 2007. ISBN 978-9986-08-044-2.
  10. ↑ 10,0 10,1 10,2 10,3 Nijolė Liukšionytė-Tolvaišienė. Istorizmas ir modernizmas Vilniaus architektūroje. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2000.
  11. ↑ 11,0 11,1 11,2 11,3 Julija Vercinskė. Nepažinta pagrindinės Vilniaus gatvės pusė: Florencijos renesanso rūmai ir kiti didingi pastatai, išdygę vietoj kopūstų lysvių, 2018. [5]
  12. ↑ 12,0 12,1 12,2 A.Juškevičius, J.Maceika. Vilnius ir jo apylinkės. (1937 m.), perleista Vilnius: Mintis, 1991. ISBN 5-417-00366-2.
  13. ↑ Idalija Bėčienė. Gedimino pr. 21 Vilniuje, administracinis pastato polichromijos tyrimai. [6]
  14. ↑ 14,0 14,1 J.Bielinis ir kt. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988.
  15. ↑ Sud. Vytautas Jogėla, Virgilijus Pugačiauskas, Elmantas Meilus. Lukiškės: nuo priemiesčio iki centro (XV a. - XX a. pradžia), Vilnius, Diemedis, 2008. ISBN 9789986231424.
  16. ↑ Vilma Budėnienė. KGB pastate įsikūrę teismo rūmai – sudėtingų istorinių įvykių atspindys, 2017. [7]
  17. ↑ https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/po-gedimino-prospektu-pozeminiai-garazai.d?id=2294714
  18. ↑ https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/vilniuje-atidarytas-rekonstruotas-gedimino-prospektas.d?id=2552907
  19. ↑ https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/prasides-sankryzos-gedimino-prospekte-rekonstrukcija.d?id=2577717
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Gedimino_prospektas&oldid=7123295"