Gediminas Baravykas

Gediminas Baravykas (1940 m. balandžio 12 d. Pasvalyje – 1995 m. vasario 25 d. Vilniuje) – Lietuvos dailininkas architektas.

Remiantis kolegų pasakojimais, vienas svarbiausių G. Baravyko architektūros bruožų – emocinis paveikumas, kuris atsispindi ir interjeruose.[1]

Biografija

redaguoti

1958 m. baigė Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą. 1964 m. baigė Lietuvos SSR valstybinį dailės institutą.

Nuo 1964 m. dirbo Miestų statybos projektavimo institute: 19701975 m. grupės vadovas, 1975–1984 m. vyriausiasis projektų architektas, nuo 1984 m. skyriaus viršininkas. 1985–1987 m. instituto vyr. architektas. Nuo 1978 m. SSKP narys. 1987–1990 m. Vilniaus miesto vyr. architektas. 1988 m. SSRS dailės akademijos docentas. 1990–1992 m. Miestų statybos projektavimo instituto skyriaus vyr. architektas. 1992–1995 m. projektavimo firmos „Urbis“ vadovas.[2][3]

Įvertinimai

redaguoti
  • 1976 m. SSRS Ministrų Tarybos premija (už Vilniaus santuokų rūmų architektūrą)
  • 1976 m. LTSR nusipelnęs architektas
  • 1985 m. SSRS valstybinė premijaKauno IX forto memorialinį kompleksą
  • 1988 m. SSRS dailės akademijos narys korespondentas

2010 m. kovo 1 d. Vilniaus miesto valdžia Šnipiškėse esančiai bevardei gatvei suteikė architekto vardą.

Projektai

redaguoti
 
IX forto memorialas
 
Senosios Varėnos bažnyčia
 
Pal. Jurgio Matulaičio bažnyčia

Gedimino Baravyko gatvė

redaguoti

Vilniaus miesto savivaldybės valdžia 2010 m. kovo 1 dieną priėmė nutarimą suteikti kelioms bevardėms Vilniaus gatvėms pavadinimus. Buvo nutarta bevardę gatvę prie „Forum Palace“ arenos, tarp Konstitucijos prospekto ir Upės gatvės pavadinti architekto garbei, juoba netoliese stovi architekto projektuota Nacionalinė meno galerija. Buvo numatyta surengti oficialų gatvės atidarymą balandžio 12 dieną, tačiau dėl paskelbto valstybinio gedulo po Lenkijos delegacijos lėktuvo aviakatastrofos prie Smolensko, iškilmės atidėtos į penktadienį, balandžio 16 dieną. Jos įvyko 16 valandą. Susirinko architekto giminaičiai ir buvę darbo kolegos, grojant orkestrui buvo atidengta lentelė „Gedimino Baravyko gatvė“. Iškilmės pratęstos Lietuvos architektų sąjungos būstinėje, parodytas 6 minučių filmas apie architektą.[4]

Šaltiniai

redaguoti
  1. Drėmaitė, Marija (2014). „Sovietinė ritualinė architektūra – santuokų ir laidotuvių rūmai Lietuvoje“. Lituanistika. p. 52. ISBN 9786094471100. Nuoroda tikrinta 2024-02-25.
  2. Zigmantas LiandzbergisGediminas Baravykas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 207-208
  3. Algimantas MačiulisGediminas Baravykas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 637 psl.
  4. „Vilniuje atsirado A.Škėmos gatvė ir Joensu skveras“. lrytas.lt. 2010-03-01. Nuoroda tikrinta 2014-07-22.[neveikianti nuoroda]