Gardino sutartis (1566)
- Susijusią sutartį žr. Gardino sutartis (1432)
Gardino sutartis – 1566 m. gruodžio 12 d. Gardine Abiejų Tautų Respublikos seime sudaryta Lietuvos Didžiosios ir Livonijos kunigaikštysčių unija – Livonija tapo Lietuvos provincija su kunigaikštystės statusu.
Priežastys redaguoti
1561 m. lapkričio 28 d. Vilniaus sutartis panaikino nuo 1202 m. gyvavusį Livonijos ordiną, kuris nuo pirmosios XIII a. pusės iki XV a. pirmosios pusės kėlė rimtą grėsmę LDK. Livonija nuo 1561 m. buvo padalinta į dvi dalis: Livonijos ordino magistro Gotardo Ketlerio vadovaujamą lėninę Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystę (Ducatus Curlandiae et Semigalliae), o 1566 m. sukurta Uždauguvio kunigaikštystė (tapusi LDK dalimi su išskirtinėmis teisėmis).
Sutartis redaguoti
Livonijai pasidavus LDK globai, Livonija buvo padalinta į dvi dalis, iš kurių viena perėjo tiesioginėn lietuvių valdžion, buvo įjungta į LDK. Galutinis jos statusas nustatytas 1566 m. sutartimi Gardino seime. Sudaryta Lenkijos karaliaus (1548–1572 m.) ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio (1544–1572 m.) Žygimanto Augusto valdomos LDK ir Livonijos amžinoji unija. Jos pagrindas – Uždauguvio kunigaikštystė. Žemės į rytus nuo Dauguvos tapo LDK provincija, savo valdovu pripažįstančios Ldk bei jo įpėdinius. Tuo tarpu laisvasis Rygos miestas buvo išimtis – jis nepripažino 1561 m. Vilniaus sutarties ir iki pat 1581 m. nebuvo įjungtas į LDK, 20 metų išliko savarankiškas. Livonijos teritorija buvo padalinta į keturias sritis: Rygos (be miesto), Cesių, Turaidos ir Daugpilio.
Pasekmės redaguoti
Livoniją administruoti buvo paskirtas Žemaitijos seniūnas Jonas Chodkevičius. Jis visiškai pakeitė magistrą Ketlerį, nes įgavo pilną karinę, administracinę, teisinę bei finansinę valdžią. Lietuva sustiprino savo padėtį Livonijoje, kuri tapo vien tik Lietuvos (o ne bendrai su Lenkija) dalimi, nors lenkai nuolat reikalavo, kad Livonija lygiomis dalimis priklausytų ir jiems. Tai dar kuriam laikui atidėjo sąjungos su Lenkija planų įgyvendinimą, stiprino Lietuvos valstybingumą.