Fuši
Fusi (kin. 伏羲, pinyin: fúxī), taip pat vadinamas Paosi (kin. 庖犧, pinyin: páoxī) – pirmasis iš trijų legendinių Kinijos valdovų san huang, taip pat kultūrinis herojus, išradęs raštą, žvejybą, ugnį ir kt. Vėlyvesniuose mituose Fusi dažnai minimas su žmona – seserimi Niuva.
| Kinų mitologijos dievybė: Fusi | |
|---|---|
 | |
| Užrašymas: | 伏羲 fúxī |
| Klasė: | Legendinis valdovas |
| Išrado: | raštą, žvejybą, ugnį |
| Valdė: | 2852–2737 m. pr. m. e. |
| Globojama vieta: | Rytai |
| Sutuoktinis: | Nüwa |
| Padėjėjas: | Goumangas |
Fusi atskirai nuo Niuvos redaguoti
Ikiimperinėje mitologijoje (iki III a. pr. m. e.) Fusi ir Niuva neturėjo nieko bendra. Fusi laikytas pusdieviu, gimusiu iš dievybės bei moters iš rojaus šalies (ji pastojo užmynusi ant milžino pėdsako). Būdamas dieviškos kilmės, Fusi galėjo laisvai kopti į dangų ir leistis į žemę dangaus laiptais.
Fusi priskiriamas muzikinio instrumento guslių (se) bei melodijos jiabian išradimas. Ypač svarbus Fusi nuopelnas – trigramų, kurios vaidino svarbų vaidmenį Yijing, nubrėžimas. Tai taip pat buvo kaligrafijos pradžia. Fusi išmokė žmones virti maistą, žvejoti tinklais, medžioti geležiniais ginklais, jis buvo santuokos instituto pradininkas ir pirmasis aukojo Dangui.
Imperiniuose mituose (po III a. pr. m. e.) Fusi tapatinamas su dievybe Taihao (太昊) ir vaizduojamas aukščiausiuoju Rytų valdovu. Jo padėjėjas buvo medžių dievas Goumangas
Fusi ir Niuva redaguoti
Imperinio laikotarpio mituose Fuši mitologija susiliejo su kitos dievybės – Niuva mitologija. Nuo tada jie vadinami arba broliu ir seserimi, arba vyru ir žmona, arba yra ir tie, ir tie: brolis ir sesuo, susituokę ir davę pradžią žmonių giminei. Han laikotarpio mene jie dažnai vaizduojami kaip pusiau žmonės, pusiau gyvatės, susipynę uodegomis. Kapuose ir šventyklose Fusi ir Niuva buvo vaizduojami, kad mirusysis galėtų ramiai būti anapusiniame pasaulyje.
Mituose Fusi ir Niuvos istorija pateikiama įvairiai. Viename mite jie yra veninteliai žmonės, išlikę po mitinio tvano. Iš jų, brolio ir sesers, sąjungos gimė mėsos gumulėlis, kurį jie supjaustė į gabalus. Gabaliukai, papūtus vėjui, išsisklaidė ir tapo žmonėmis.
Literatūra redaguoti
- Juan Kė, „Senovės Kinijos mitai“, 1989 „Mintis“.