Fotorealizmas
Fotorealizmas (kitaip Superrealizmas) – XX a., 1960-aisiais pradėjusi vystytis dailės srovė.
Fotorealizmas pradėjo formuotis 1968–69 m. JAV Niujorko ir Kalifornijos meno aplinkoje. Dailininkai kūrė ypač aukšto detalumo ir atitikimo realybei paveikslus. Paprastai, kuriant fotorealistinius kūrinius, pradiniu šaltiniu yra fotonuotrauka. Menininkas ypač didelį dėmesį kreipia į kūrinyje vaizduojamų paviršių ir šviesos atspindžių vaizdavimą. Fotorealistiniai paveikslai sudaro ypač aukštos raiškos ir detalumo lygio fotografijos poligrafinio spaudinio įspūdį. Paveikslų tapybai paprastai naudojami dažų purškikliai.
Fotorealizmas gali būti vadinamas superrealizmu (labiau Europoje), hiperrealizmu (po 2000 m.). Šių terminų atskirtis yra diskutuotina. Fotorealistiniai paveikslai nebūtinai turi būti paremti nuotrauka. Fotorealizmas vertinamas kaip priešinga reakcija į JAV abstraktųjį ekspresionizmą ir, bendrai, į abstraktųjį XX a. meną.
Fotorealistai ir su srove susiję tapytojai:
|
|
Kai kurie skulptoriai, JAV menininkai Duane Hanson ir John De Andrea, priskiriami fotorealistams. Jie kūrė savo skulptūrų projektus griežtai pagal realių modelių formas. Fotorealistai savo kūriniuose daugiausiai vaizdavo kasdienes gyvenimo scenas, įtraukdavo reklamos ir komercinio meno atributų; tuo yra artimi popmenininkams. Technologijų naudojimas artina juos prie minimalistų.
-
John Baeder „Džono užeiga“, 2007 m. -
Guerrino Boatto „Šv. Barnabo bažnyčia Venecijoje“, 2005 m.
