Finizmas

skolinys iš finų kalbų

Finizmas – iš finų kalbų perimtas žodis, sintaksės ypatybės ir kt. ne finų kalbose. Finizmų pasitaiko indoeuropietiškose slavų, germanų ir baltų kalbose, taip pat finų kalboms giminingose ugrų kalbose bei geografiškai arčiau esančiose tiurkų kalbose (pvz., čiuvašų, totorių).

Į lietuvių kalbą yra patekęs tik vienas kitas finizmas, pavyzdžiui, asiū̃klis, bùrė, kadagỹs, kìras, laĩvas, seliavà, šãmas (galbūt ir lopšỹs, sóra).[1][2]

Latvių kalboje, anot M. Rudzytės, yra iki 500 finizmų.[3] Iš dažnesnių minėtini: allaž 'dažniausiai, visada', kaija 'žuvėdra', kukainis 'vabzdys', ķepa 'letena', launags 'pavakariai', liedags 'paplūdimys', loms 'sugautos žuvys, valkšna', maksa 'mokestis', nūja 'lazda', puika 'berniukas', puķe 'gėlė', sēne 'grybas', tērauds 'plienas', vajag 'reikia'.

Rusų kalboje vartojamų finizmų pavyzdžiai: пахта[4] (pachta) 'virš vandens pakibusi uola', сельга (sel'ga) 'akmenuotas kalvynas', sen. rus. коломище (kolomišče) 'kapinės', камбала (kambala) 'plekšnė', морж (morž) 'vėplys', кумжа (kumža) 'rudasis upėtakis', пельмень (pel'men') 'koldūnas'.[5]

Keletas švedų kalbos finizmų: šnek. kola 'mirti', mink 'audinė', pjäxa 'slidinėjimo batas', pojke 'berniukas; vaikinas', ria 'jauja'.[6]

IšnašosKeisti

  1. Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 161. ISBN 5-420-01444-0.
  2. Algimantas Urbanavičius. „Skoliniai“. Nuoroda tikrinta 2019-05-29. 
  3. Rudzīte, Marta (1994), Boiko, Kersti, ed., "Latviešu un lībiešu valodas savstarpējā ietekme", Lībieši: rakstu krājums (Rīga: Zinātne): 288.—319. lpp, ISBN 5-7966-0807-X
  4. Л. П. Михайлова (2004). „ПРИБАЛТИЙСКО-ФИНСКИЙ КОМПОНЕНТ В РУССКОМ СЛОВЕ“. philology.ru. Nuoroda tikrinta 2020-08-04. 
  5. Петр Золин (2010-08-14). „Финны и славяне из ностратических общин“. proza.ru. Nuoroda tikrinta 2020-08-04. 
  6. „Category:Swedish terms derived from Finnish“. en.wiktionary.org. Nuoroda tikrinta 2020-08-04.