Philippe Pétain
| Philippe Pétain | |
|---|---|
| Prancūzijos valstybės vadovas | |
| |
| F. Petenas 1941 m. | |
| Gimė | 1856 m. balandžio 24 d. Koši a la Turas, Prancūzija |
| Mirė | 1951 m. liepos 23 d. (95 metai) Jė sala, Prancūzija |
| Sutuoktinis (-ė) | Eugénie Hardon Pétain |
| Prancūzijos valstybės vadovas | |
| Kiti titulai | Prancūzijos maršalas |
| Ėjo pareigas | 1940 m. liepos 11 d. – 1944 m. rugpjūčio 20 d. |
| Ankstesnis | Albert Lebrun (Respublikos prezidentas) |
| Vėlesnis | Šarlis de Golis (GPRF vadovas) |
| Veikla | Karo ir valstybės veikėjas |
| Organizacijos |  Trečioji Respublika Viši režimas
|
| Pareigos | Prancūzijos valstybės vadovas, ministras pirmininkas, karo ministras, kariuomenės vyriausiasis vadas |
| Žymūs apdovanojimai | |
|
| |
 Vikiteka |
Philippe Pétain |
Filipas Petenas (pranc. Philippe Pétain, 1856 m. balandžio 24 d. – 1951 m. liepos 23 d.) – prancūzų karinis ir politinis veikėjas, generolas.[1] Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje jam suteiktas Prancūzijos maršalo vardas. 1940–1944 m., Antrojo pasaulinio karo metu, jis vadovavo kolaboracionistiniam Prancūzijos Viši režimui. F. Petenas, kuriam 1940 m. buvo 84 metai, yra seniausias Prancūzijos valstybės vadovas.
Pirmojo pasaulinio karo metu F. Petenas vedė Prancūzijos kariuomenę į pergalę devynis mėnesius trukusiame Verdeno mūšyje.[2] Po nesėkmingo Nivelio puolimo ir vėlesnių maištų, F. Petenas buvo paskirtas vyriausiuoju vadu ir jam pavyko atkurti kariuomenės pasitikėjimą. Jis liko vadovauti iki karo pabaigos ir tapo nacionaliniu didvyriu.[2] 1925–1926 m. F. Petenas vadovavo jungtinei Prancūzijos ir Ispanijos kariuomenei Maroke per Rifų karą.[2] 1934 m. vasario–lapkričio mėnesiais ėjo karo ministro, 1939–1940 m. – ambasadoriaus Ispanijoje pareigas.[2] Tarpukariu F. Petenas buvo vadinamas „senuoju maršalu“ (le vieux Maréchal).
1940 m. birželį Vokietijos kariuomenei įsiveržus į Prancūziją paskirtas vicepremjeru.[2] Artėjant neišvengiamam pralaimėjimui mūšyje dėl Prancūzijos ir ministrų kabinetui panorus prašyti paliaubų, 1940 m. birželio 16 d. ministras pirmininkas Polis Reno atsistatydino ir rekomendavo prezidentui Alberui Lebrenui, kad šis paskirtų Peteną į jo vietą. Kitą dieną Petenas tapo ministru pirmininku.[3] 1940 m. birželio 22 d. su nacistine Vokietija pasirašė Kompjeno paliaubas.[2] Tada vyriausybė trumpam persikėlė į Klermoną-Feraną, vėliau – į kurortinį Viši miestelį centrinėje Prancūzijoje. Vyriausybė balsavo už Trečiosios Prancūzijos Respublikos pakeitimą Viši Prancūzija – autoritariniu režimu, bendradarbiavusiu su Ašimi.[2][4] Vokietijai ir Italijai 1942 m. lapkritį okupavus ir nuginklavus Prancūziją, F. Peteno vyriausybė labai glaudžiai bendradarbiavo su nacistinės Vokietijos karine administracija.[4]
1944 m. rugpjūtį išlaisvinus Paryžių, F. Petenas nacių išvežtas į Vokietiją.[2] Po karo buvo teisiamas už išdavystę. Iš pradžių buvo nuteistas mirti, tačiau dėl amžiaus ir Pirmojo pasaulinio karo tarnybos bausmė (ministro pirmininko Š. de Golio sprendimu) pakeista kalėjimu iki gyvos galvos.[2]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Government of the French empire. „Birth certificate of Pétain, Henri Philippe Benoni Omer“. culture.gouv.fr (prancūzų). Nuoroda tikrinta 2020-04-13.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 2,7 2,8 „Henri Philippe Pétain“. www.vle.lt. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-10-15.
- ↑ Werth, Alexander, France 1940–1955, London, 1957, p.30.
- ↑ 4,0 4,1 „Viši vyriausybė“. www.istorijatau.lt. Istorija Tau. Nuoroda tikrinta 2022-10-15.
| Karinis postas | ||
|---|---|---|
| Prieš tai: Robert Nivelle |
Vyriausiasis kariuomenės vadas 1917–1918 |
Po to: Ferdidand Foch |
| Politinis postas | ||
|---|---|---|
| Prieš tai: Paul Reynaud |
Prancūzijos ministras pirmininkas 1940–1942 |
Po to: Pierre Laval |
| Politinis postas | ||
|---|---|---|
| Prieš tai: Albert Lebrun |
Prancūzijos valstybės vadovas 1940–1944 |
Po to: Charles de Gaulle |