Kiparisinė ficroja

Fitzroya cupressoides

Kiparisinė ficroja (Fitzroya cupressoides)

Gresia labai didelė rizika išnykti natūralioje gamtoje

Karalystė:	Augalai ( Plantae)
Skyrius:	Pušūnai ( Pinophyta)
Klasė:	Pušainiai ( Pinopsida)
Šeima:	Kiparisiniai ( Cupressaceae)
Gentis:	Ficroja ( Fitzroya)
Rūšis:	Kiparisinė ficroja ( Fitzroya cupressoides)

Mokslinis pavadinimas

Fitzroya cupressoides
(Molina) I.M.Johnst., 1924

Kiparisinės ficrojos savaiminio paplitimo arealas
Pietų Amerikos žemyno pietvakariuose

Kiparisinės ficrojos paplitimas
Čilės centro pietuose (raudona spalva)

Kiparisinė ficroja (Fitzroya cupressoides) – pušūnų (Pinophyta) skyriaus, kiparisinių (Cupressaceae) šeimos ir vienintelė išlikusi ficrojų gentyje rūšis. Tai vienanamis medis, kurio atskiri vyriški ir moteriški žiedai sukrauti ant to paties vieno medžio, rečiau pasitaiko ir dvinamių, kurių moteriški ir vyriški žiedai sukrauti skirtinguose medžiuose.

Kiparisinės ficrojos lapeliai ir kankorėžėliai

Ficrojų miškas Čilės Alerkės Kostero nacionaliniame parke (*Monumento natural Alerce Costero*)

Paplitimas redaguoti

Auga į pietus nuo Valdivijos miesto, maždaug tarp 39° ir 43° pietų platumoje Čilojės saloje ir Patagonijos Anduose (Čilės Los Lagoso regione ir Argentinos Čiubuto, Neukeno, Rio Negro provincijose), viena pagrindinių Valdivijos drėgniųjų miškų medžių rūšių. Kaip dekoratyvinis medis introdukuota ir kitose pasaulio vietose, tarp jų JK, kurioje klimatinės sąlygos augimui pakankamai tinkamos ir aukščiausia Kiparisinė ficroja yra 20 metrų aukščio.

Augavietės redaguoti

Auga netoli Didžiojo vandenyno pakrančių (pakrančių kalnai, kalnų slėniai) 500–2000 m aukščio Andų kalnų altitudėse, kur drėgnas klimatas ir praktiškai kasdieną lietingas oras. Čia sausi orai pasitaiko ne ilgiau kaip vienas mėnuo per metus. Argentinoje auga kalnų šlaituose ir ežerų pakrantėse maždaug 300–900 m aukščio altitudėse. Čia vasaros vid. temperatūra +13 °C +16 °C šilumos, žiemos vid. temperatūra +2 °C +4 °C šilumos. Šiose Argentinos vietovėse iškrenta per metus apie 2000-4000 mm kritulų. Augančių Čilės teritorijoje temperatūra gali kiek skirtis, būti kiek aukštesnė ar žemesnė priklausomai nuo vietovės Andų kalnuose aukščio ir čia iškrenta apie 6000 mm metinio kritulių kiekio.

Ištvermė oro temperatūrai ir kitiems veiksniams redaguoti

Priskiriama aštuntai (8) augalijos atšiaurumo zonai, kur temperatūros limitas iki -12,1 °C -6,7 °C šalčio (pagal Bannister ir Neuner 2001 m.). Kiti šaltiniai teigia kad ištveria nuo -15° C iki -20° C šaltį.

Kipraisinės ficrojos matmenys ir istorija redaguoti

Kiparisinė ficroja – aukščiausias, storiausiu kamienu, masyviausias ir ilgaamžiškiausias Pietų Amerikos medis. Dėl sunkiai įžengiamų tame regione miškingų ir kalnuotų vietovių, pavieniai aukšti medžiai mažai žinomi. Per pastaruoju metu ten vykstančias ekpedicijas ar pavienių entuziastų tyrinėjimus, tikimasi surasti ir išmatuoti kur kas nei dabar žinomi, aukštesnius ir masyvesnius šios rūšies individus.

Kiparisinės ficrojos auga ypatingai labai lėtai, tik 1 milimetrą į metus. Paprastai jos užauga iki 40-60 m aukščio, kartais iki 70 m. Kiparisinių ficrojų kamienas iki 3-5 m skersmens. Kartais pasigirsta su nepatvirtintais šaltiniais teiginių, kad praeityje pasitaikydavo 80 metrų aukščio ficrojų su daugiau kaip 5 metrų skermens kamienais.^[1] Aukščiausia šiuo metu ficroja yra Argentinoje (Los Alerseso nacionaliniame parke Menendeso ežero šiaurinėje pusėje) - 57 m aukščio ir 2,2 m skersmens. Ji apie 2600 metų amžiaus. Pasak parko prižiurėtojų, dar aukštesnės ficrojos auga Menendeso ežero pietinėje dalyje. Yra žinomas 426 cm skersmens Kiparisinės ficrojos išlikęs egzempliorius iš Monumento De Los Alerzales miškų draustinio esančio Čilėje.

Pasak Čarlzo Darvino užrašų, jis Čilėje yra matęs 40 m kamieno apimties ficrojas. Taip pat pasak Robert Fitz-Roy buvusio 1839 m. Čilėje, jis matė nuo 9 iki 12,2 m skersmens ficrojas (tai būtų masyviausias žinomas pasaulio medis). Palyginimui šiuo metu mamutmedis (masyviausi planetos medžiai) su storiausiu kamienu žinomas kaip „General Grant“ medis yra 8,8 m kamieno skersmens. Tačiau kolonijinėje Čilėje ficrojų kirtimai prasidėjo 1599 m., o XIX a.–XX a. ficrojų miškai buvo intensyviai kertami. Tik 1976 m. jos kirtimai buvo uždrausti įstatymu, nors ir dabar retkarčiais pasitaiko nelegalūs jų kirtimai. Tad per keletą šimtmečių patys aukščiausi, masyviausi medžiai buvo iškirsti. Pasak specialistų, dabar išlikę tik 15 proc. šių medžių ankstesnės populiacijos. Šių medžių masyvai dabar išlikę ir daugiausiai auga izoliuotose, sunkiai pasiekiamose Andų kalnų vietovėse esančiose iki 700 metrų aukščio. Žinant kad tai labai lėtai augantys medžiai, užaugti joms iki buvusių būdingų matmenų kaip praeityje, prireiks ne vieno šimtmečio.

Morfologija redaguoti

Medis visžalis. Kiparisinės ficrojos laja siaura, kūgio formos. Jų kamienas tiesus, žievė rausva ir lupasi vertikaliomis juostelėmis. Lapeliai smulkūs 3–6 mm ilgio ir 2 mm pločio. Sėjinukų lapeliai ilgesni – 8 mm ilgio. Ficrojų Kankorėžiai rutuliški, 6-8 mm skersmens. Sėklos 2-3 mm ilgio, plokščios su sparneliais kiekvienoje pusėje, subręsta per 6-8 mėnesius po apdulkinimo.

Amžius redaguoti

Ficroja – itin ilgaamžis medis. Čilėje auga senesni nei 3600 amžiaus individai. 1993 m. Čilėje buvo tiksliai apskaičiuotas vienos augančios ficrojos amžius, ir pasak šaltinių jai yra 3622 metai. Pagal tiksliai paskaičiuotą amžių, ji pretenduoja į antrą seniausią planetos medį po gajosios pušies.

Fosilijos redaguoti

Tyrinėtojai iš Tasmanijos universiteto prie Lea upės šiaurės vakarų Tasmanijoje rado ficrojos lapijos 35 milijonų metų fosilijas, kurioms suteikė Fitzroya tasmanensis pavadinimą. Šis ficrojos fosilijos atradimas Tasmanijoje parodo senovės augalijos bendrumą egzistavusį tarp Australazijos ir Pietų Amerikos žemyno pietinės dalies, ką botanikai dėl bendrų bruožų vadina Antarkties floros regionu.

Panaudojimas redaguoti

Mediena rausvai ruda, lengva ir patvari. Iki uždraudžiant įstatymu ficrojų kirtimus, kolonijos laikų ir vėlesniais laikais Čilėje ficrojų mediena buvo labai vertinama ir plačiai naudojama. Iš jos buvo gaminami baldai, naudojamos atramoms ir kitoms reikmėms. Dabar auginama kaip dekoratyvinis medis soduose ir parkuose.

Pavadinimas ir sinonimai redaguoti

Pirmasis jas aprašė Čilėje gyvenęs italų kilmės kunigas ir mokslininkas Juan Ignacio Molina 1782 m. kaip Pinus cupressoides. Dabartinis Kiparisinės ficrojos pilnas lotyniškas mokslinis pavadinimas (Fitzroya cupressoides I.M.Johnst.), o pavadinimo autorius Ivan Murray Johnston gyvenęs 1898–1960 metais. Šių medžių genties pavadinimas (Ficroja) suteiktas pagerbiant HMS Beagle kapitoną Robert Fitz Roy, dalyvavusiu ekspedicijoje kartu su tuo metu dar jaunu anglų gamtininku ir keliautoju Čarlzu Darvinu.